Visi žino, kokį svarbų vaidmenį vaidina širdis žmogaus fiziniame kūne. Tačiau mes kalbėsime ne apie žmogaus fizinio kūno širdį. Visų tautų sakytinėje liaudies kūryboje, žymiausių rašytojų – klasikų, dailininkų kūriniuose, religijų simboliuose, kasdieninėje žmonių kalboje rasime bene dažniausiai naudojamą žodį širdis. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad sąvokoje širdis telpa patys gražiausieji, patys tyriausieji žmogaus veiklos principai, išplaukiantys iš ilgametės evoliucinės žmogaus patirties.

Širdyje telpa meilė, gėris, grožis, tiesa ir teisingumas, gražus tarpusavio bendravimas, užuojauta, gailestingumas, pagarba, laisvė, lygybė, brolybė ir t.t.
Susitarkime, kad širdingas žmogus yra visų mylimas ir laukiamas, nes jis elgiasi pagal aukščiau įvardintus šviesos principus.

Beveik visuose ezoterinės literatūros mokymuose širdis laikoma dvasios (sielos) buveine. Sieloje  per tūkstantmečius evoliucionuojantis žmogus  sukaupia šviesos principus, kurie  išskiria jį iš kitų gyvūnijos pasaulio kūrinių. Šis neįkainuojamas turtas plius racionalus, pakankamai išsivystęs protas leidžia Homo sapiens būti  augalijos, gyvūnijos, mineralų pasaulių bei stichijų (žemė, vanduo, oras, ugnis) Žemės planetoje valdovu, gal geriau tiktų pasakyti koordinatoriumi.

Manau, kad mąstantis, turintis tikėjimo jausmą skaitytojas pats, be mano postringavimų, jau seniai „atrado“ širdies, kaip sielos buveinės reikšmę ir jos svarbumą. Kadangi šis straipsnis skiriamas ir materialistines pažiūras turintiems žmonėms, tai pastariesiems siūlau širdį suprasti kaip literatūrinį simbolį, išreiškiantį šviesos principus.

Leiskite priminti tik vieną katalikų simbolį, juk mūsų tautoje dar ganėtinai gyvos katalikybės tradicijos. Esu tvirtai įsitikinęs, kad mes visi matėme Jėzaus  Kristaus ir šv. Marijos paveikslus, kuriuose Jie rodo į savo spinduliuojančią  kraujuojančią širdį. Kodėl spinduliuojanti širdis kraujuoja, kodėl ji perverta tais baisiaisiais spygliais? Gal dailininkai tapė šiuos šventus paveikslus šiaip sau fantazuodami, o gal juose glūdi gili prasmė, kurią ir mes galėtume suprasti?

Reikia manyti, kad daugelis tikinčių žmonių supranta šią gilią prasmę, tačiau nedrįsta arba nenori jos aiškinti. Pabandykime mes patys atsakyti į šį klausimą. Man atrodo, kad čia kaltas šaltas racionalus žmogaus protas – nuostabus, save reguliuojantis ir programuojantis kompiuteris. Šis kompiuteris nuolat ruošia žmogaus sprendimų variantus, kaip kuo efektyviau ir racionaliau pasiekti trokštamų tikslų, užtikrinančių žmogaus materialinę gerovę, jo reikšmę visuomenėje ir garbę. Deja, protas tai daro neįvertindamas evoliucinės žmonijos patirties, norėdamas labai greitai pasiekti taip norimą, jam atrodantį labai gerą rezultatą. Bene tiksliausiai tokį proto veiklos modelį atspindi posakis, kad tikslas pateisina priemones. Pavyzdžiui, katalikybės plėtra viduramžiais; tikslas puikus, priemonė baisi – kryžiaus žygiai. Atsiprašydamas skaitytojo už galimą nuobodumą, vis dėlto pateiksiu keletą paprastesnių pavyzdžių iš mūsų kasdienio gyvenimo:
- norėdami greitai pririnkti riešutų per daug palenkiame ir nulaužiame lazdyno šaką;
- pamatę baravyką, skubėdami, kad kitas jo nenugrybautų, išrauname jį su grybiena;
- siekdami karjeros, bendradarbiui „pakišame smirdinčią kiaulę“, dėl kurios , šis nors ir būdamas pranašesniu už mus, pralaimi konkurencinėje kovoje;
- rinkimuose į savivaldybę, Seimą arba Prezidento rinkimuose „žmogiškai – kiauliškai“ pasielgiame su konkurentais, todėl vertingesni už mus pralaimi.

Na, gal pavyzdžių  užteks. Galvoju, kad skaitytojas jau ir pats suprato ką iliustruoja pateikti pavyzdžiai, tad man belieka padaryti galutinę trumpą išvadą, arba, kaip priimta geometrijos teoremų įrodymų metodikoje, pasakyti, kad štai ir gavome tai ką reikėjo įrodyti.

Kai žmogus elgiasi vadovaudamasis tik racionaliu protu, kuris nekreipdamas dėmesio į širdies balsą, padiktuoja racionalų, efektyvų žmogaus elgesio modelį, kurį realizuodamas žmogus pasiekia taip trokštamą tikslą, galvodamas, kad tai yra didžiulė pergalė. Deja, laiko tėkmėje ši pergalė virsta triuškinančiu pralaimėjimu tiek pačiam žmogui, tiek kitiems žmonėms, socialinėms grupėms, o kartais ir visai tautai arba net žmonijai (Stalinas, Hitleris, Čiaušesku ir kiti).

Štai kodėl spinduliuojanti Dievo sūnaus širdis kraujuoja.

Pabandykime šiame straipsnyje išsakytas mintis pritaikyti pokalbyje apie tradicines (suprask geras, išmintingai valdančias tautą, liaudį ir valstybę) bei populistines (suprask blogas, kurios nevykusiai valdys tiek tautą, tiek liaudį ir valstybę) partijas.

Ar yra tikrai tradicinių partijų Lietuvos politinėje padangėje? Jeigu tiesiai, tai manau, kad ne. Vadinamos tradicinės partijos turi nedaug tikrų demokratinio pasaulio tradicinių partijų požymių, atitikimų. Dažniausiai jos atitinka tikras tradicines partijas tik pagal savo pavadinimą, organizacinę struktūrą, priklausymą tarptautiniams partijų dariniams, valdžios siekį, partijos statute ir programoje deklaruojamus ideologinius teiginius, veiklos pricipus, programas ir t.t. ir pan. Tačiau visa tai yra tik išorinis apvalkalas, gal geriau visa tai pavadinkime forma. Taigi pagal formą mes tikrai turime gana daug tradicinių partijų. Iš esmės visos Teisingumo ministerijoje įregistruotos partijos turi tradicinių, tikrai demokratiškų partijų požymių, atitikimų pagal formą.

Na, o kaip pagal turinį. Ką galėtume laikyti partijos turiniu, atspindinčiu jos kokybę, kad galėtume įvertinti ar ji gera, vidutinė, ar labai gera, už kurią tikrai verta balsuoti, ar ji tokia bloga, kad net neverta vargintis skaitant jos rinkiminę programą ar klausytis jos kandidato rinkiminių pažadų? Greičiausiai turiniu galėtų būti partijos narių veikla kasdieniame gyvenime, partijos narių (grupių, frakcijų) veikla, savivaldybėse, ministerijose, valstybinio reguliavimo institucijose prie ministerijų ir Vyriausybės, Vyriausybėje, Seime ir Prezidentūroje bei didžiausių Lietuvos ūkio subjektų valdymo grandyse. Partijų ir jos narių veikla minėtuose struktūrose turi būti skaidri, turi būti aiškiai matomi teigiami rezultatai (žinoma, kad rinkėjų, o ne užsakytų reklaminių programų kūrėjų akimis). Šie rezultatai, turi užtikrinti atskirų šalies socialinių sluoksnių, grupių, visos liaudies ir tautos dvasinį bei materialų gerbūvį, Lietuvos valstybingumo stiprėjimą, jos autoriteto ir įtakos didėjimą tarptautinėje arenoje.
„ Ne mano duona“ vertinti kaip atrodo visose aukščiau įvardintų institucijų struktūrose esamų ar buvusių partijų, jų narių veiklos rezultatai (nesvarbu ar partija skelbiasi valdančia ar opozicine, nes vakar ji buvo valdančia, šiandien tapo opozicine, o rytoj taps net daugumos valdančiąja). Šį vertinimą daug geriau už mane atlikdavo, atlieka ir atliks visų konkuruojančių partijų (vadinamų tradicinėmis ir populistinėmis) lyderiai. Aš tiktai galiu savaip apibendrinti minėtų lyderių viešai ir ne kartą išsakytą nuomonę svarstomu klausimu. Mano apibendrinimas skambėtų taip: -„Šiandien Lietuvoje nėra nė vienos partijos, kuri pilnai atitiktų tradicinei  partijai rinkėjų keliamus reikalavimus“. Šią išvadą visiškai patvirtina Dzūkijos rinkiminėje apygardoje vykę paskutiniai rinkimai į Seimą, kai balsuoti atėjo mažiau negu pusė visų rinkėjų, o milijonierius Viktoras tapo vienu iš lyderių.

Taigi visų partijų, didžiausių Lietuvos ūkio subjektų ir žiniasklaidos lyderių veikla užmigdė daugumos žmonių širdis, sumaišė jų protus, privertė juos būti abejingais savo ir Lietuvos likimui. Dar baisiau, kad šie lyderiai privertė daugiau kaip pusę milijono darbščių gabių žmonių, norinčių normaliai gyventi, palikti savo mylimą tėvynę (meilę tėvynei jie įrodė kovodami už Lietuvos nepriklausomybę dainuojančios revoliucijos metu). Jei  vadinamos tradicinės partijos norėtų pagerinti politinį šalies gyvenimą, tai jos atkreiptų dėmesį į daugelio tautiečių pasakymą, kad pastarieji neturi už ką balsuoti ir visokeriopai remtų naujų partijų kūrimąsi ar bent netrukdytų šiam procesui. Deja, vos tik pasigirsta aktyvesnių piliečių noras pabandyti kurti partiją arba teisėtai įkuriama nauja partija, tuoj pat pasipila visokios paniekinančios etiketės – naujieji gelbėtojai, mesijai, besiveržiantieji prie lovio, populistai ir panašiai. Kažkodėl plačiausiai naudojamas „ labai blogą kvapą“ skleidžiantis populistinės partijos epitetas. Pažiūrėkime ar tai tiesa. O jeigu tai netiesa, tai gal baikime naudoti šį terminą blogąja prasme, neapgaudinėkime tautos, nes pagal tarptautinių žodžių žodyną, populizmas [pranc. populizme < lot. populus – liaudis]; 1.politinių, ek. idėjų propagavimas liaudžiai patinkančiais šūkiais siekiant visuomenės paramos, kovojant dėl valdžios. Antroji ten pat duota šio žodžio reikšmė jokio ryšio su politika ir partijomis neturi. Akivaizdu, kad visos politinės partijos, kovodamos dėl valdžios, naudojo, naudoja ir naudos tik liaudžiai patinkančius šūkius (jeigu tik sugeba). Išvada – visas partijas galima vadinti populistinėmis, o jeigu jos įvykdo savo pažadus, atitinkančius liaudžiai patikusius rinkiminės agitacijos šūkius, tai jas galima vadinti liaudžiai tarnaujančiomis partijomis, kurios ir yra tautos bei valstybės progreso varikliai. O kaip vadinti tas partijas, kurios nevykdo savo pažadų, atitinkančių rinkiminės agitacijos šūkius? Jei rūsčiai ir teisingai, tai jas turėtume pavadinti partijomis melagėmis, tačiau tradiciškai mūsų tauta nemėgo grubumo, dažnai naudodavo mažybinius daiktavardžius. Tad ir mes laikykimės gerųjų tautos tradicijų pavadindami partijas tiesiog melagėlėmis arba pažadukėmis, o jų narius – melagiukais arba pažadukais. Kokia konkreti partija kokio epiteto nusipelnė galima sužinoti atidžiai įsiklausius į tautos balsą, ypač sustiprėsiantį rinkimų kampanijos metu.

O prie ko čia širdies ir proto atspindys partijų veikloje? Malonūs didieji ir mažieji politikai, esamų ir būsimų partijų kapitonai, supraskite, kad tik širdies ir proto harmoningas bendradarbiavimas padaro žmones išmintingais, o be išminties sėkmingai išeiti iš sudėtingos nūdienos situacijos Lietuvoje beveik neįmanoma. Jeigu Jūs nepadarysite reikiamų išvadų, tai artėjantys rinkimai gali būti priešpaskutiniaisiais, o gal ir paskutiniais dar taikiais rinkimais.

Jonas Mažintas