Akivaizdu, kad Latvijos premjero Valdžio Dombrovskio galvoje šiuo metu daugiau politikos negu ekonomikos. Šiai jis skyrė dvejus pastaruosius metus sunkaus darbo ir pasiekė neblogų rezultatų: išvedė Latviją iš ekonominės krizės ir apie tai jau parašė vadovėlį – patarimus tiems, kuriems įdomu, kaip gelbėti duobėje atsidūrusią valstybę.
Paradoksalu, bet taupymo garvežiu tapusį premjerą vertina ne tik skubią finansinę pagalbą šiai šaliai suteikę tarptautiniai donorai – jį mėgsta ir diržus  susiveržti turėjusi tauta: jį į premjerus delegavusi partija “Naujasis laikas” valdančiojoje koalicijoje išsilaikė ir per pernykščius parlamento rinkimus, antroje populiariausių Latvijos partijų vietoje išlieka ir dabar. Jei liepą per referendumą latvių tauta balsuos už pirmalaikius rinkimus, V.Dombrovskis vėl turi šansą pratęsti savo darbą premjero poste. “Ypač jei pavyks įkalbėti prie mūsų partijos prisidėti kadenciją baigiantį prezidentą Valdį Zatlerą – siūlome jam bet kokį postą savo partijoje, bet jis atsakys tik tada, kai baigs savo kadenciją liepos 8 dieną”, – duodamas interviu “Veidui” sako V.Dombrovskis.
Taigi pokalbis su Latvijos ministru pirmininku.

VEIDAS: Prieš prezidento rinkimus Jūs atvirai rėmėte V.Zatlerą, tačiau laimėjo Andris Bėrzinis, kuris taip pat jau spėjo pažerti kritikos Jūsų atžvilgiu. Ar galime laukti įtampos padidėjimo tarp Latvijos premjero ir prezidento rezidencijų?
V.D.: Nemanau, kad bus kokių nors asmeninių nesutarimų. Ponas A.Bėrzinis yra patyręs politikas – buvo nepriklausomybę 1990 m. paskelbusios tarybos narys, gerai išmano finansus. Ar mes lengvai susikalbėsime, priklausys nuo to, kokį jis pasirinks politikos kursą. Viliuosi, kad bus nepriklausomas ir parems politines Latvijos jėgas, pradėjusias kovą su oligarchais. Iš anksto nieko nesiimu teisti ir vertinti, nes galiu suklysti. Prisiminkime, juk ir V.Zatleras iš pradžių buvo vadinamas oligarchų prezidentu, bet jau labai gretai parodė, kad yra nepriklausomas.
VEIDAS: Prieš pat rinkimus V.Zatleras garsiai pareiškė, kad Latviją yra apraizgę oligarchai ir korupcija. Kokių sričių gviešiasi Latvijos oligarchai?
V.D.: Gal ne tiek svarbu, kas konkrečiai jiems šiuo metu rūpi – tai ne ekonomikos, o politikos klausimas. Oligarchai kontroliuoja kai kurias politines partijas, o jos savo ruožtu palaiko oligarchus. Tad kyla abejonių, ar visi Latvijos politikų sprendimai tarnauja visuomenei.
V.Zatleras garsiai įvardijo kelis parlamento sprendimus, kurie kelių konkrečių parlamento partijų – Santarvės centro, Valstiečių sąjungos ir partijos “Už geresnę Latviją” pastangomis buvo palankūs oligarchams. Jei jos ir toliau liks įtakingos parlamento partijos, pokyčių Latvijoje nesulauksime.
VEIDAS: Praėjusią savaitę viešėdamas Lietuvoje mūsų premjerui Andriui Kubiliui padovanojote savo parašytą knygą “Kaip suvaldyti krizę?”. Ką patartumėte Graikijai, kurios padėtis šiuo metu primena tą, į kokią prieš kelerius metus buvo patekusi Latvija?
V.D.: Iš mūsų patirties galiu pasakyti: pirmiausia svarbu atkurti šalies finansinį stabilumą. Tam mums prireikė ištisų metų – pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą (TVF) kreipėmės 2008 m. pabaigoje ir tik 2009 m. pabaigoje, tvirtindami 2010 m. valstybės biudžetą, galėjome atsikvėpti: finansinis stabilumas buvo atkurtas, pradėjo grįžti finansinių rinkų pasitikėjimas Latvija.
Tik tai padarę galėjome tikėtis ekonomikos augimo. Ir rezultatų mums labai ilgai laukti nereikėjo: jau 2010 m. pirmąjį ketvirtį ekonomika ėmė augti, palyginti su praėjusiu ketvirčiu, o trečiasis ketvirtis parodė ir metinį ekonomikos augimą.
O ką mes matome Graikijoje? Pirmieji šios šalies sunkumai paaiškėjo 2010 m. vasarį, paskolos į TVF jie kreipėsi gegužę, o dabar, praėjus daugiau nei metams, matome dar mažesnį finansinių rinkų pasitikėjimą Graikija, nei prieš metus. Tai reiškia, kad tuos vienus metus Graikija praleido veltui, iš esmės nieko nepadarė ir tik praėjusią savaitę graikų parlamentas pritarė taupymo programai.
Mūsų patirtis tokia: kai šalies finansinis stabilumas susvyruoja, fiskaliniai sprendimai (taupymas, nauji mokesčiai), nors tai ir labai skausminga, turi būti priimami nedelsiant. To neatidėlioti verta ir dėl psichologinių priežasčių: kol krizė gili, lengviau pasiaiškinti visuomenei, socialiniams partneriams. Pavyzdžiui, dabar, kai jau matome ekonomikos augimą, man kur kas sunkiau įtikinti savo tautiečius, kad būtina ir toliau taupyti sudarinėjant 2012 m. biudžetą.
VEIDAS: Prieš dvejus metus Latvija pasiskolino iš TVF, o Lietuva, nors taip pat svarstė šią galimybę, pasirinko brangesnį, bet savarankišką kelią gauti pinigų – savo obligacijas platino laisvojoje rinkoje. Iki šiol pas mus diskutuojama, ar tai buvo teisingas žingsnis. Ką manote Jūs?
V.D.: Kiekvienas pasirinkimas turi ir pliusų, ir minusų. Akivaizdu, kad TVF skolina pigiau – mes pinigų gavome už 3–4 proc., jūs skolinotės už 7–9 proc.
Bet tai klausimas ir apie signalą, kurį siunčiate pasauliui apie savo šalį. TVF yra paskutinis skolintojas – kai jau prireikia jo pagalbos, tai reiškia, kad kitur pinigų nesugebi gauti. Būtent toks ir yra Latvijos atvejis.
Prarandi dalį nepriklausomybės: jei lygintume su įmone, atsiranda dar vienas akcininkas, su kuriuo turi suderinti visus savo sprendimus, o TVF ir vietinių politikų nuomonė neretai radikaliai skiriasi. Buvo labai sunku nuolat ieškoti kompromiso.
Taigi, jei šalis tik gali išvengti tarptautinės pagalbos, tai ir turi to siekti visomis išgalėmis.
VEIDAS: Tačiau iš laiko perspektyvų matyti, kad jūs nieko nepraradote – griežtos taupymo politikos, kuri niekuo nesiskyrė nuo jums taikytų TVF reikalavimų, privalėjo imtis ir A.Kubiliaus Vyriausybė, o Latvijos sugrįžimas į laisvąją finansų rinką buvo sėkmingas: savo obligacijas prieš kelias savaites išplatinote netgi geresnėmis sąlygomis, nei tai prieš tris mėnesius pavyko padaryti Lietuvai.
V.D.: Na taip, dabar jau galiu atsikvėpti: kaip lengvai mes savo reputaciją praradome 2008 m., taip sėkmingai ją dabar atgavome. Bet treji metai nesugebėjimo savarankiškai veikti finansų rinkose ne į naudą jokiai valstybei. Su dideliu palengvėjimu jau pranešėme TVF ir Europos Komisijai, kad mums nebereikia tolesnės jų finansinės pagalbos.
Nors Latvijoje dabar taip pat pasigirsta balsų, kad turėjome ir toliau naudotis pigiomis ES paskolomis, o ne patys skolintis brangiau. Bet juk ES nėra pigių paskolų bankas – tai yra paskutinis gelbėjimosi ratas, kai nebeturi kitos išeities.
VEIDAS: Dabar, kai euro zona apimta tokios krizės, ar Latvijai euro įvedimas vis dar yra siekiamybė?
V.D.: Tai, kas dabar darosi, pavadinčiau ne euro zonos, o tik kelių konkrečių jos narių, nesugebančių laikytis pagrindinių makroekonomikos taisyklių, problema. Manau, kad ES reaguoja tinkamai, problemos bus išspręstos, ir mes, kai tik atitiksime griežtus Mastrichto kriterijus, įsivesime eurą. Planas nesikeičia – siekime tai padaryti 2014 m.
VEIDAS: Grįžkime į mūsų regioną, kuriame dabar vienos opiausių yra energetikos problemos. Ar Latvija vis dar ketina dalyvauti Visagino atominės elektrinės projekte – žinoma, jei mes ją vis dėlto statysime?
V.D.: Aptarėme tai su A.Kubiliumi. Džiaugiuosi, kad turite du potencialius investuotojus. Taip, mums šis projektas įdomus. Priešingai nei visi aplinkui – Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Kaliningradas ir net Estija, mes net nesvarstome planų statytis nuosavą atominę elektrinę. Šiuo požiūriu turbūt atrodome keistuoliai, bet nematome tam ekonominių priežasčių.
VEIDAS: Kita energetikos aktualija – visų trjų Baltijos šalių ketinimai statytis suskystintų dujų terminalus. Kitaip nei mes ir estai, jūs siūlote statyti vieną didelį regioninį terminalą Latvijoje. Kokie būtų šio projekto privalumai?
V.D.: Yra du privalumai: visų trijų šalių dujų rinka sudaro tik 5 mlrd. kubinių metrų dujų, ir tokiai rinkai vieno terminalo būtų per akis.
Mūsų idėja tokia, kad terminalas būtų Rygoje ir susijungtų su Inčiukalnio dujų saugykla, iš kurios jau dabar tiekiamos dujos Estijai ir Lietuvai, taigi nebereikėtų naujos infrastruktūros. Taigi, su palyginti nedidelėmis investicijomis galime reikšmingai padidinti Inčiukalnio pajėgumus, be to, tokiam regioniniam projektui turime šansų gauti ES finansavimą, o trims mažiems projektams ES pinigų neketina skirti.
Dabar esame susitarę, kad kiekviena šalis baigs rengti savo projektų galimybių studijas ir tada nuspręs, ką daryti toliau – jungtis ar plėtoti tik nacionalinius projektus. Kaip suprantu, Lietuva būtų suinteresuota ir Klaipėdos terminalo, ir regioninio Rygos terminalo plėtra.
VEIDAS: Kaip ketinate spręsti į bėdą patekusios bendrovės “airBaltic”, kurios 52,6 proc. akcijų valdo Latvijos vyriausybė, problemą?
V.D.: Nutarėme pasamdyti nepriklausomą finansų konsultantą. Yra keli pasiūlymai pirkti “airBaltic”, ir reikia profesionaliai įvertinti, kuris iš jų geriausias. Svarbiausia – užtikrinti, kad kompanija tęstų veiklą, ir manau, jog tai realu – investuotojų susidomėjimas nemažas.
VEIDAS: Kaip sunkiausius Latvijos ekonominės krizės etapus sekėsi įveikti Jūsų šeimai? Ar sumažėjo pajamos, ar teko keisti įpročius, atsisakyti kažkokių pramogų, kelionių?
V.D.: Mūsų šeimos pajamos sumažėjo dramatiškai, bet ne dėl krizės, o dėl to, kad pasikeitė mano pozicija. Anksčiau buvau europarlamentaras, o jų pajamos kur kas didesnės nei Latvijos premjero.
Visas mūsų kabinetas per krizę susimažino atlyginimus 20 proc. Ir mano dabartinis atlyginimas yra mažesnis, nei gaudavau būdamas finansų ministru 2003 m. Tačiau mums būtų juokinga dejuoti – ką tada reikėtų daryti bedarbiams ar tik minimalų atlyginimą uždirbantiems gyventojams.