Pirmąją sisteminę Viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo (angl. PPP) programą inicijavo Jungtinės Karalystės John Major konservatorių vyriausybė 1992 m. Programa pasiteisino, ji plėtėsi. Gerąją praktiką perėmė kitos šalys. Šiandien po dvidešimt metų galima tik apgailestaujant konstatuoti, kad iki Lietuvos ši praktika beveik neatėjo.

Kai valstybėje trūksta pinigų (o jų trūksta visada), laikas ieškoti būdų kaip spręsti problemas pasitelkiant privačius pinigus ir iniciatyvą. Verslas, priešingai valstybei, pinigų randa visada, kai tik mato, kad galima turėti pelno. Ne vienas infrastruktūros, susisiekimo, švietimo, sveikatos apsaugos, policijos objektas pasaulyje pastatytas už privačias lėšas ir sėkmingai tarnauja visuomenės reikmėms. Taip statomi oro uostai, muziejai netgi kalėjimai,

Viešojo ir privataus bendradarbiavimo būdų yra įvairių. Pats paprasčiausias leisti verslininakams pastatyti alternatyvią infrastruktūrą ir leisti gyventojams ja naudotis sumokant papildomai., pvz., keliais. Iš tokios rinkliavos ta infrastruktūra prižiūrima, o kai atsiperka nemokamai atitenka valstybei. Lietuvoje vienintelė bendradarbiavimo forma kol kas tėra koncesijos – Balsių mokykla Vilniuje, Palangos aplinkkelis. Tačiau iš tikrųjų tai nėra verslo ir viešojo sektoriaus benbradarbiavimas. Tai tik savotiškas būdas apeiti valstybės finansinį nepajėgumą. šių objektų statybai valstybė tik pasiskolina iš verslo, mokėdama dideles palūkanas. Neretai objekto kaina išauga dvigubai, nes tenka apmokėti ir verslo riziką ir banko palūkanas ir visų dalyvių pelnus.

Verslininkai Lietuvoje, ypač statybininkai, labai suinteresuoti įdarbinti savo pinigus. Jie mato galimybes, būsimą naudą sau ir visuomenei, tačiau tokia iniciatyva nepaklausi, nes nėra būdo verslo iniciatyvai ateiti į viešus objektus. Juk būtų galima pastatyti kelius ir aplinkelius, tunelius, tiltus, požemines perėjas ir daug kitų objektų jau dabar. O pasibaigus nuomos terminui tie objektai atitektų valstybei. Ir skirtingai nuo koncesijos valstybei nereiktų nieko mokėti.

Iki šiol Lietuvoje nėra jokios įstaigos, nėra įgaliotų pareigūnų ir nėra žinių kaip verslininkų galimybes ir norą pritaikyti gyvenime. Todėl iniciatyvai pasireikšti nėra kelio. Pasaulinė praktika pasiteisina visame pasaulyje, todėl Lietuvai reikia eiti ta pačia kryptimi.