Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius – vienas pagrindinių dabartinės gydymo sistemos reformos vykdytojų – tvirtina, kad krizė šiai sričiai buvo labai naudinga: pagaliau privertė pradėti prieš tai daugybę metų vilkintas pertvarkas. “Kol pinigų buvo sočiai, niekaip neatsirasdavo politinės valios juos racionaliai skaičiuoti”, – tvirtina jis interviu “Veidui”.

VEIDAS: Tačiau didžioji dalis visuomenės nuo tokių Jūsų teiginių pasišiauš: koks čia susitvarkymas, jei dabar poliklinikose reikia primokėti už paslaugas.

M.M.: Galiu labai atsakingai pasakyti: pacientų priemokos už paslaugas yra tik pačių gydymo įstaigų iniciatyva. Taip, finansavimas krizės metu sumažėjo, bet ne tiek, kad kuri nors gydymo įstaiga metus būtų baigusi nuostolingai ar neišgyvenusi be papildomų pacientų pinigų. Priemokos iš pacientų buvo ir tebėra daugiau psichologinis pačių įstaigų noras apsidrausti. Visoje sveikatos apsaugos sistemoje šie pacientų sumokami pinigai tesudaro kelis procentus įplaukų ir sistema be jų tikrai išgyventų. Tačiau jas uždrausti nėra prasmės – juk yra pacientų, kuriems patogiau susimokėti už papildomas paslaugas savo poliklinikoje, negu eiti jų ieškoti privačiose įstaigose.

VEIDAS: Suprantama, kad ligoninių tinklo optimizavimas viešųjų finansų prasme buvo būtinas – sistema buvo pernelyg išplėtota. Tačiau, sutikite, sunku patikėti, kad dėl jos būtų laimingesni žmonės, kurie pirmiau chirurgo paslaugas gaudavo savo rajonuose, o dabar turi važiuoti į tolimesnes regionines ligonines.

M.M.: Bet kurie sveikatos apsaugos ekspertai – tiek Lietuvą nuolat kritikavę Pasaulio banko atstovai, tiek mūsų vietiniai ekonomistai – buvo teisūs: turėjome neefektyvią ir mūsų mokesčių sistemai pernelyg didelę stacionaraus gydymo sistemą. Buvo pinigų, o jie paralyžiuodavo politinę valią imtis nepopuliarių sprendimų. Susiklostė absurdiškos situacijos, kurias Vakaruose pasakodavo kaip anekdotą: ant kojų dar tik besistojančioje Lietuvoje brangiausios diagnostinės medicininės įrangos – tomografų, magnetinio rezonanso aparatų – daugiausia visoje ES, skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų! Tai ir nekeista, kad sveikatos apsaugos biudžetas per penkerius metus iki 2008-ųjų išaugo du kartus – nuo 2 mlrd. Lt iki 4 mlrd. Lt.

Tačiau didžiausia problema, kad didelė dalis tų lėšų buvo naudojamos visiškai neefektyviai ir jų augimo pacientai nelabai pajuto. Na, bent jau nebuvo dvigubai išaugusios jų aptarnavimo kokybės. Nesakau, kad lėšos buvo pavogtos ar iššvaistytos – ne, jos nusėdo gydymo įstaigose brangiausios aparatūros, medikų išaugusių atlyginimų pavidalu. Tai ne nusikaltimas, bet ar Lietuva gali pakelti tokią pabrangusią sistemą?

VEIDAS: O kada pacientai pajus tos dabar vykstančios reformos pozityvias pasekmes?

M.M.: Jie jau jas junta. Na, paanalizuokime kad ir tą taip smarkiai kritikuojamą rajonų ligoninių sumažinimą. Sutikite, kai chirurgas daro vieną operaciją per savaitę, o ginekologas priima vieną gimdymą per dvi savaites, jo kvalifikacija yra žemesnė nei kolegos, kuris kasdien operuoja ir priima gimdymus. Tai pas kurį gydytoją jūs norėtumėte patekti? Kuri paslauga yra saugesnė pacientui? Žinoma, kad ta, kurią jis gali gauti didesnėje, geriau aprūpintoje ligoninėje.

Paskaičiuokime ir pinigus – juk tai jūsų ir mūsų, mokesčių mokėtojų, lėšos. Pagal taisykles vienai budėjimo pamainai yra skiriama 4,5 etato – taigi joje dirba maždaug 10 žmonių. Tai ar mokesčių mokėtojams geriau apsimoka, kai tie 10 žmonių visą pamainą realiai dirba, ar kai jie pasėdi be darbo ir eina namo? Niekam ne paslaptis, kad daugiau negu pusei tų rajonuose budėjusių chirurgų ir akušerių tai buvo tik antraeilės ar trečiaeilės pareigos. Tai joks nusikaltimas – tik kas už tai yra pasiryžęs mokėti?

VEIDAS: O kokia reali finansinė nauda iš to, kad jungiamos ligoninės? Koks skirtumas, ar buvo dvi įstaigos su dviem vadovais, ar liko tik viena – juk paslaugų, lovų skaičius lieka toks pats.

M.M.: Netiesa, būtent paslaugų sutelkimas vienose, o ne keliose rankose ir yra šitos reformos tikslas. Mes esame vieni ES čempionų pagal brangios medicininės aparatūros apkrovimą – tik nuo kito galo. Pavyzdžiui, užsienyje skaičiuojama, kad tokia aparatūra atsiperka, jei per parą dirba 16 val. Pas mus gi vidutinė apkrova yra dvi trtys valandos. Nes kiekviena ligoninė buvo įkūrusi atskirą kunigaikštystę ir būtinai norėjo turėti nuosavą aparatūrą.

Pavyzdžiui, visam Vilniaus miestui pakaktų vienos modernios tyrimų laboratorijos, kuri yra įsteigta Santariškėse. Bet ne, dabar savo atskiras puikias laboratorijas turi daugelis ligoninių, poliklinikų.

VEIDAS: Tai negi jas dabar uždarysi ir versi pacientus ilgai laukti savo tyrimų atsakymų.

M.M.: Kažko uždarinėti, griauti, naikinti nesirengiame – sveikatos apsauga jautri sritis, revoliucijų čia nereikia. Tačiau tolesnio lėšų taškymo nebeturėtų būti.

Pažiūrėkite, kaip tam priešinasi jungtis nenorinčios ligoninės. Štai Vilniaus onkologijos institutui reikia nuosavo pozitronų emisijos tomografo – ir viskas, netinka, jei jis stovės Santariškių klinikose kitoje gatvės pusėje. O Štai Kauno onkologijos ligoninė jau tapo Kauno klinikų padaliniu, nors ir įsikūrusi visai kitame miesto gale.

VEIDAS: Kokie yra jau pasiekti reformos rezultatai?

M.M.: Reforma turi baigtis iki šių metų pabaigos, taigi kol kas skaičiuojame tik tarpinius rezultatus. Šiandien turime 11 juridinių vienetų mažiau, 70 sumažėjo ligoninių skyrių. Stacionarių paslaugų skaičius sumažėjo 2 proc., o ambulatorinių išaugo 8 proc. Ypač džiugina pastarieji du skaičiai, nes iki šiol pas mus buvo teikiama per daug brangių stacionaraus gydymo paslaugų ir per mažai buvo ankstyvos diagnostikos, pirminio lygio paslaugų.

VEIDAS: Džiaugiatės ir sumažėjusiu kompensuojamųjų vaistų biudžetu – tačiau ar tai nereiškia, kad pacientai dabar tiesiog daugiau susimoka patys?

M.M.: Lietuvos vaistų rinka – atskira sritis, kurioje taip pat buvo tarpstančiųjų iš kasmet vis didėjančio kompensuojamųjų vaistų biudžeto. Ir, deja, tai buvo ne pacientai. Išrašomų receptų skaičius augo kur kas mažesniu procentu nei finansavimas, kurio didėjimas buvo palankiausias komercinėms struktūroms.

Sakote, dabar, mažinant vaistų kompensavimo biudžetą, nebėra galimybių į sąrašus įtraukti naujausių etinių vaistų, kurie yra labai brangūs? Tai kad yra kaip tik priešingai: finansavimui augant smarkiausiai, per visus 2007–2008 m. į sąrašą nebuvo įtrauktas nė vienas naujas vaistas. Po ilgos pertraukos rengiamės tai padaryti šiemet – ir čia po to, kai pernykštės valstybės išlaidos vaistų kompensavimui sumažėjo 43 mln. Lt arba 8 proc. Beje, pačių pacientų priemokos per visus metus taip pat sumažėjo 49 mln. Lt arba maždaug 10 proc. O štai išrašomų receptų skaičius netgi šiek tiek didėjo. Taigi kai kas šioje sistemoje iki šiol buvo negerai, ir ne taip sunku susigaudyti, kam tai buvo palanku.

VEIDAS: Ant Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pyksta ir privačios gydymo įstaigos. Iš tiesų, kodėl negalima paleisti kiekvienos paslaugos finansavimo paskui pacientą – taip darbo sumažėtų ir valstybinėms įstaigoms, nes nemažai pacientų jau galėtų primokėti tik už privatų aptarnavimą, jei patį gydymą valstybė jiems kompensuotų bet kurioje įstaigoje?

M.M.: Toks variantas būtų įmanomas tik tada, jei sveikatos apsaugos biudžetas būtų neribotas. Dabar gi pačių brangiausių, sudėtingiausių operacijų skaičius yra ribojamas ne tik privačioms, bet ir valstybinėms ligoninėms – paprasčiausiai, pinigų yra tiek, kiek yra, ir juos tenka paskirstyti ne tik pagal poreikį, bet ir pagal galimybes.

Be to, ar galima pykti ant SAM, kad ji teikia prioritetą valstybinėms ligoninėms? Juk tik jos įsipareigoja dieną naktį priimti bet kokios būklės, bet kokios socialinės padėties pacientus. Ar privačios ligoninės priims benamį iš gatvės? Ne, jos nori steigtis tik Vilniuje – vien Antakalnio rajone dabar yra 3 stacionarias gydymo paslaugas teikiančios privačios įstaigos. Kažkodėl jos nenori steigtis Rokiškyje, Šalčininkuose – siūlome, ten stinga ligoninių.

VEIDAS: Organizacijos “Transparency International” skaičiavimu, kasmet Lietuvoje gydytojams gali būti sumokama maždaug 300 mln. Lt kyšių. Ar iš viso įmanoma sugriauti šią ydingą sistemą?

M.M.: Gydytojai yra tos pačios mūsų visuomenės, kuri įpratusi ir imti, ir duoti, dalis. Ši yda giliai įsišaknijusi, viena kažkuri grandis nepajėgi jos įveikti. Kaip jūs įsivaizduojate – žemėtvarkininkai, policininkai ims, o gydytojai – ne?

Aš galėčiau dabar pareikšti: griežtai neleisime medikams imti kyšių! Bet tiesa ta, kad jų atlyginimai yra per maži palyginti su Vakarais – ten gydytojai uždirba penkis šešis kartus didesnę nei vidutinė algą, o mes tegalime mokėti du kartus didesnę. Todėl nuo seno medikai išmokę gyventi ne tik iš atlyginimo, bet ir iš pacientų atlygio.

VEIDAS: Kaip Jums pačiam sekasi sėdėti ant dviejų kėdžių? Ar galite objektyviai reformuoti gydymo įstaigas, kai pats tebesate vienos jų – Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro – vadovas?

M.M.: Jokių prieštaravimų čia neįžvelgiu, tai jau yra patvirtinusi ir valstybinė tarnybinės etikos komisija. Centro steigėjas yra Vilniaus savivaldybė, taigi ministerijai jo reikalų spręsti netenka.

Ar suspėju abu darbus dirbti kokybiškai? Manau, kad taip. Aš turiu labai daug energijos, kol nedirbau ministerijoje, vadovavau dar ir Lietuvos psichiatrų asociacijai. Ir mano ligoninė, ir sveikatos apsaugos reforma laikosi gerai – manau, kad susidoroju.

"Veido" archyvas