Didelė dalis europiečių netoleruoja daugiakultūriškumo ir nenori getuose gyvenančių savo šalies piliečių musulmonų.

Europoje naujai besiformuojanti politinė valia yra daugiau nei aiški – didelė dalis europiečių netoleruoja daugiakultūriškumo ir nenori getuose gyvenančių savo šalies piliečių musulmonų, jie nori išlaikyti europietiškomis vertybėmis grįstą gyvenimo būdą, siekia išlikti dominuojančio krikščioniškumo žemynu. Tam gausu įrodymų: Šveicarijos referendumų rezultatai, uždraudę čia statyti minaretus, leidę deportuoti užsieniečius, kurie padarė sunkius nusikaltimus, kasmet didėjantis populistinių radikalių dešiniųjų, aiškiai ir patraukliai formuluojančių daugiakultūriškumo problemas (nors ir nepateikiančių aiškių jų sprendimų), politinis populiarumas.

Ar europiečiai turi teisę stabdyti tolesnį Europos islamizavimą, jos kultūrinio identiteto keitimą? Absoliučios tolerancijos propaguotojai mano, kad neturi. Vis daugiau balsų rinkimuose gaunantys radikalieji dešinieji ir jų šalininkai yra tikri, kad turi. Tai, jog per kiekvienus rinkimus Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijos žemėse, Suomijoje, Švedijoje į parlamentus patenka vis daugiau radikalių dešiniųjų rodo, kad nemenkos dalies Europos piliečių valios toliau ignoruoti nebegalima. Čia gyvenantys piliečiai turi teisę į tą kultūrinį, religinį ar architektūrinį paveldą, kuris čia buvo kurtas tūkstančius metų, apgintas praliejant daugelio milijonų europiečių kraują.

Garsus turkų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Orhanas Pamukas viename savo įžvalgių komentarų yra rašęs apie tai, kad Europai nepavyks sulaikyti iš pietų ir rytų plūstančių imigrantų. Europos demografija katastrofiška, bet ekonomika ir infrastruktūra labai išplėtota, teisinė ir socialinė sistema palanki imigrantams. Tai didele jėga traukia ir toliau trauks imigrantus iš labai atsilikusių islamiškų kraštų. Tai patvirtindama Italija jau ne kartą pranešė EK ir prašė pagalbos, kad ji viena nepajėgi sulaikyti pabėgėlių srauto iš Šiaurės Afrikos. Danija, pažeisdama savo įsipareigojimus ES, praktiškai nebesilaiko Šengeno sutarties. Ir ši Europos islamizavimo baimė nėra be pagrindo. Vakarų intelektualai pripažįsta, kad radikaliųjų dešiniųjų politikų ignoravimo ir izoliavimo taktika žlugo.

Pati senoji Europa, pirmiausia jos politinis elitas, nuolat mechaniškai kartojantis žmogaus teisių klišes, bet dažniausiai jų nesiejantis su piliečių pareigomis, nepamatuotomis socialinėmis programomis įklampinęs savo šalis į milžiniškas skolas, neranda naujojo Europos kelio, neranda būdų, kaip suformuluoti atsakymus į tuos klausimus, kurie seniai kirba europiečių širdyse ir sielose. Nemaža dalis senosios Europos valstybių skolų yra susiję su didelėmis socialinėmis išmokomis, tarp jų – ir su išmokomis gausių imigrantų šeimų nariams.

Būtų neteisinga Norvegijos žudynėse nematyti Europos ultradešiniųjų populistų judėjimų šešėlio. Bet būtų dar pavojingiau ignoruoti Europos daugiakultūriškumo problemas. Norvegijos įvykis liudija, kad problemos nutylėjimas, draudimas turėti savo nuomonę ir diskutuoti prasiveržia baisiomis formomis. Medicinos ekspertai neranda 76 žmones nužudžiusio Anderso Behringo Breiviko psichopatijos požymių. Jis žudė visiškai suvokdamas savo veiksmus, žudynes šaltai suplanavo, paskelbė savo politinės veiklos manifestą, kuriame pasisako prieš Europos islamizavimą. Žudikai nebūtinai yra psichopatai. Jau seniai islamo fundamentalizmo teroristų aktuose nebeieškome psichinių ligonių, o matome religinį, vertybinį karą. Ar pagrįsta psichopatijos nerandant vienoje žudikų pusėje, ieškoti jos kitoje?

Ignoruoti senosios Europos piliečių antiislamiškas nuotaikas yra ir kvaila, ir – kaip rodo Norvegijos įvykiai – labai pavojinga. Atsakomybę už Norvegijos įvykius turi prisiimti ir Europos tradicinių politinių partijų politikai. Valdantieji Europos politikai ilgai atsisakė matyti, kaip Europoje kuriasi getai, kurių gyventojai ne tik gyvena iš Europos piliečių socialinių įmokų, bet ir pabrėžtinai demonstruoja savo nenorą mokytis vietinės kalbos, integruotis į vietos bendruomenes, laikytis šalies kultūrinių tradicijų, linkę dažniau nusikalsti nei vietos gyventojai.

Vienos iš Europos ultradešiniųjų judėjimo Anglų gynybos lygos lyderis Stephenas Lennonas po Norvegijos įvykio pasakė: “Jei dalies europiečių nusivylimui ir pykčiui dėl pamažu prarandamos Europos tapatybės nebus leista pasireikšti demokratine diskusijų ir sprendimų paieškos forma, ji prasiverš sukurdama tokius monstrus ir teroristus kaip norvegas A.B.Breivikas.”

Vokietijoje šiandien gyvena penki milijonai islamą išpažįstančių asmenų. Daug jų visiškai nekalba arba labai silpnai kalba vokiškai, dirba prastai mokamus darbus arba gyvena gaudami socialines išmokas. Vokietijoje ultradešiniųjų populistų plitimą į centrinę politiką pavyksta sustabdyti tik todėl, kad tradicinė Krikščionių demokratų partija iš dalies vartoja ultradešiniųjų retoriką. Būtent šios partijos lyderė dabartinė Vokeitijos kanclerė Angela Merkel pirmoji suformulavo, kad daugiakultūrė politika Vokeitijoje žlugo: “Daugiakultūris suartėjimas, supratimas, kad mes galime draugiškai vieni šalia kitų laimingai gyventi, žlugo.”

Thilo Sarazinno knyga “Vokietija susinaikina” sukėlė smarkius ir ilgalaikius debatus apie tai, kokios sąlygos turi būti iškeltos Islamą išpažįstančioms bendruomenėms Vokietijoje, jei jos nori naudotis visomis socialinėmis privilegijomis. Bent Vokietijoje į šį klausimą atsakyta – imigrantai turi išmokti vokiečių kalbą ir priimti Vokietijoje susiformavusias kultūrines normas.

JAV karinėms pajėgoms ne sulaikius ir pristačius į teismą, o brutualiai šeimos narių akivaizdoje nužudžius O.bin Ladeną buvo duotas naujas vertybinis signalas tokiems psichopatams kaip A.B.Breivikas, kad taip su priešais turi teisę elgtis ir Vakarų civilizacijos atstovai.

Tai, kad Norvegijos teismas šią bylą nagrinėja uždarame teismo posėdyje, jau yra pralaimėjimas. Argumentas apie žudiko siunčiamus kodinius signalus savo bendrininkams nėra įtikinamas. Žudiko žodžio laisvės ribojimas yra pripažinimas, kad politikai nėra pasirengę tinkamai atremti žudiko argumentus ir laimėti visuomenės akyse retorinį mūšį.

Beje, Norvegijos žudynes bus bandoma išnaudoti politiškai. Tai senojoje Europoje jau naudojama, reikalaujant apriboti radikaliųjų dešiniųjų judėjimus ir retoriką.