Artėjantis šildymo sezonas jau tituluotas košmaru piniginėms ir šių prognozių niekas nė neketina neigti. Tačiau jei kainos skirtingose savivaldybėse skiriasi dvigubai, o toje pačioje savivaldybėje analogiškų būstų sąskaitos – septynis kartus, vadinasi, ir šildymo kainas, ir šildymo sąskaitas sumažinti įmanoma. Kaip – klausiame Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininkės Dianos Korsakaitės.

D.K.: Taip, kainos augs, bet yra šildymo kaina ir šildymo sąskaitos. Iš ko susideda šildymo kaina? Pavyzdžiui, Vilniuje iš maždaug 27 ct už kilovatvalandę PVM – 2,8 ct, pastovioji dalis – 5 ct, o 20 ct keliauja tiesiai į Rusiją už dujas. Kad už išteklius gyventojų mokama suma mažėtų, reikėtų diversifikuoti kurą ir gamybos šaltinius. O VKEKK daro įtaką tik maždaug šeštadaliui kainos – pastoviai kainos daliai (į ją įeina įrenginių nusidėvėjimas, darbo užmokestis su socialiniais mokesčiais, eksploatacinės ir kitos sąnaudos). Praktiškai visos šiemet nustatytos kainos 10–12 proc. mažesnės nei iki tol galiojusios. Deja, gerą žinią vartotojams suvalgo didėjančios gamtinių dujų kainos. Savivaldybių politikai turi nuo kalbų pereiti prie darbų – diversifikuoti šildymui naudojamą kurą ar pereiti prie kitos kuro rūšies. Šią vasarą tai padarė dar trys savivaldybės – Utenos, Mažeikių ir Alytaus.
Tačiau ir gyventojai gali priimti sprendimus, kurie sumažintų šildymo sąskaitas. Jie turi būti savo bendros nuosavybės šeimininkai ir pareikalauti atsakomybės iš šilumos ūkio administratorių, kuriems kiekvieną mėnesį moka ne tokius ir mažus pinigus, kad šie atliktų jiems priskirtus darbus, pradedant radiatorių prapūtimu, kas taupo šilumą. Antra, susigrąžinti savo namo šildymo būklę į projektinę, kad radiatorių kiekis ir vieta atitiktų suprojektuotą – nukirsti papildomus radiatorius balkonuose, terasose ar voniose, kas visam namui kainuotų 2–3 tūkst. Lt, o šildymo sąskaitos sumažėtų maždaug 30 proc. Šiauliuose jau prieš dešimt metų vienas daugiabutis tai padarė ir moka beveik trečdaliu mažiau nei kiti. Savaime aišku, reikia užsidaryti namo duris, užsandarinti langus, įstatyti išdaužtus rūsių langus. Kiekvienas namas galėtų pasidaryti energetinį auditą – termovizinę nuotrauką ir pažiūrėti, per kur išeina šiluma ir pigiomis paprastomis priemonėmis jį užlopyti.

VEIDAS: Ar senų daugiaaukščių renovacija – panacėja taupant šilumą?
D.K.: Viskas, kas daroma būstui tvarkyti, sveikintina. Tačiau net didžiulis renovacijos projektas neduos tokio efekto, kokį galėtų, jei nebus nupjauti įsirengti papildomi radiatoriai. Štai mano tėvų name Panevėžyje po tokios renovacijos ėmė kauptis drėgmė, pelyti sienos.
Buvome susitikę su Vilniaus meru Artūru Zuoku ir jam pasiūlėme: jei jis tikrai nori šioje srityje ką nors nuveikti, tegu paima kelis blogiausius namus, sugrąžina į projektinę šilumos sistemą ir taip konkrečiai parodo, kiek galima sutaupyti visai nedaug investavus.

VEIDAS: O kiek investicijų į pastatų renovacijos efektą sumažina senos šiluminės trasos, virš kurių net žiemą žolė žaliuoja?
D.K.: Jei šilumos nuostoliai trasose mažesni nei 14 proc., tolesnės investicijos juos mažinant brangesnės nei dengti tuos nuostolius. Yra savivaldybių, kur nuostolių procentas siekia 20, bet, pavyzdžiui, Vilniuje – 12. Į kainą vartotojams įskaičiuota 11 proc., o dar 1 proc. dengiamas iš šilumos tiekėjų pelno.
VEIDAS: Vis dėlto kaip vartotojams taupyti, jei kai kuriuose namuose viduržiemį reikia atverti langus?
D.K.: Jei name vieni kaista, o kiti šąla, vadinasi, išbalansuota sistema. Jei kaista visi, reikia žiūrėti, kas namo vardu pasirašo temperatūrinį grafiką, nes į namą negali patekti daugiau energijos, nei šilumos tiekėjo ir namo atstovai pasirašė specialiame žurnale. Jei klausiate, ar tiekėjas suinteresuotas tiekti į namą kuo daugiau šilumos, atsakymas – ne, nes jo pelnas nuo to nepriklauso. Papildomas pinigų kiekis, kuris susidarytų, jei šilumos tiekta daugiau, kitais metais pašalinamas iš būsimų pajamų.
Praėjęs šildymo sezonas buvo prieš savivaldybių rinkimus. Ne tik Vilniuje yra nuotolinio nuskaitymo įrenginiai, rodantys, kiek kilovatvalandžių praėjo per įvadinio nuskaitymo prietaisą, bet tik čia kilo triukšmas. Yra namų, kur gyventojų pageidavimu šildymas prisukamas naktį, bet daugiau šildoma savaitgaliais, tačiau tam reikia, kad gyventojai būtų savo namo šeimininkai. Be to, kiekvienas namas už likutinę vertę iš šilumos tiekėjo gali išsipirkti šilumos punktą. Vilniuje tokių 30 proc. Bet tada jį reikia patiems eksploatuoti, kaupti lėšas jam atnaujinti.
VEIDAS: Utenos savivaldybėje šilumos kaina apie 19,76 Lt už kilovatvalandę, Prienuose – 35,89 Lt. Kas tai lemia?
D.K.: Utena didžiąja dalimi šildosi biokuru, ten esama stambių pramoninių vartotojų ir nėra taip toli nueita centrinio šilumos tiekimo išdraskymo linkme, kiek Prienuose. Juose 100 proc. šildoma dujomis, daugiabučiuose daugybė nuo centrinio šildymo atsijungusių vartotojų, nebuvo ir nėra sutarimo tarp politikų ir šilumos tinklų nuomininkų, natūralu, nėra ir investicijų.
VEIDAS: Tačiau jei visos savivaldybės pereis prie biokuro, ar jo nepristigs?
D.K.: Atsinaujinančios energijos šaltinių įstatyme nurodyta, kad iki 2020 m. 60 proc. šilumos turi būti gaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Tačiau iš šimtaprocentinės priklausomybės nuo vienos kuro rūšies peršokti į šimtaprocentinę kitos neišmintinga, nes jei šiandien kainas ir sąlygas diktuoja tiekėjas A, rytoj diktuotų tiekėjas B. Tvariausia turėti kuro rūšių pasirinkimą ir gamybinius pajėgumus, kurie galėtų užtikrinti, kad atitinkamą laikotarpį kurui gaminti būtų vartojamas pigiausios rūšies kuras.
Tikiu, kad ilgainiui bus sukurtos dar pažangesnės saulės, vėjo panaudojimo technologijos. Bet ir dabar, jei daugiabutis nešildymo sezono metu pasistatytų saulės kaitintuvus vandeniui, kaip yra padarę pora daugiabučių Panevėžyje, jis kainuotų ne 20 ct už kubą, o tokia investicija atsipirktų per 6–7 metus. Ar tikiu netolimos ateities vadinamaisiais pasyviais namais, kur šiluma nieko nekainuotų? Tikiu, kad galima gerokai sumažinti energetines sąnaudas.
VEIDAS: Ką patartumėte savivaldybėms – laikyti šilumos tiekimą savo rankose ar išnuomoti privačiam verslui?
D.K.: Teisinės bazės ir reguliavimo požiūriu tai visiškai tas pat, tačiau konfliktinių situacijų požiūriu skiriasi. Jei savivaldybė turi pajėgumo ir išmanymo valdyti šilumos ūkį, taip kyla mažiau politinių rietenų. Jei neturi specialistų ir nėra ilgalaikio politinio sutarimo, šilumos ūkis gali būti valdomas koncesininko. Bet faktas, kad šiandien ten, kur jis išnuomotas, kilovatvalandės kaina didesnė, kaip ir faktas, kad nėra susikalbėjimo dėl investicinių projektų, o savivaldybės ne visada nuodugniai išstudijuoja pasirašomą sutartį. Pavyzdžiui, Vilniuje sutartis bus įvykdyta, pažadėti milijonai bus investuoti, tačiau gyventojams esminio pokyčio neduos, nes bus įgyvendintos tik kosmetinės, palaikomosios priemonės. Kas pasirašant sutartis buvo už jas atsakingas, kas turėjo įžvalgos ir išmanymo nustatyti investicinius tikslus, į ką investuoti?
Kita vertus, kodėl savivaldybės, kurių politikai peikia koncesininkus, nepasinaudojo Šilumos įstatymo galimybėmis ir nepastatė nepriklausomo šilumos gamybos įrenginio? Centrinis šilumos tiekėjas turi prievolę supirkti iš jo šilumą. Savivaldybė gali pasinaudoti ES fondais, o jei nusidėvėjimą skaičiuos ne dešimčiai, o 25 metams, jei sieks ne pelno, o kad žmonėms būtų pigesnė šiluma, tai sumažins šilumos kainą.
VEIDAS: Vis dėlto ar nesijaučiate neapgynusi Ukmergės vartotojų, pernai sukilusių prieš šilumos tiekėją?
D.K.: Patinka mums įstatymai ar ne, turime jų laikytis. Manau, vartotojui tik blogiau, jei vieną sezoną laimi trupinėlį, bet ilgalaike prasme pralaimi.
VEIDAS: Kaip vertinate įregistruotą įstatymo projektą spalį ir balandį apskritai netaikyti PVM centralizuotam šildymui, kad žmonės netaupytų sveikatos sąskaita?
D.K.: Kaip diskriminuojantį, nes šildosi ne tik gyvenantys daugiabučiuose namuose. O kas dengs tą skirtumą? Pinigams galioja tvermės dėsnis – iš nieko jie neatsiranda ir savaime nepranyksta.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokių įstatymų pataisų dar reikėtų šilumos ūkiui tobulinti?
D.K.: Šilumos įstatymas po trupinėlį tobulintas ir šiandien jame daug straipsnių, bet skylių dar daugiau. Toliau jį lopyti netikslinga – reikia iš naujo parengti. Reikia esminio pokyčio – kad iš šilumos ūkio reguliavimo būtų pašalinta politinė įtaka. Manau, būtina sugriežtinti atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sąlygas pavieniui ir palengvinti visu namu (juk namas gali šildytis iš kaupyklų ant pastato, šildant vandenį elektriniais vandens šildytuvais, jei yra galimybė, iš geoterminių išteklių ir kt.). Reikia, kad kainodara remtųsi efektyvaus operatoriaus modeliu, o jo atsakomybė būtų atsieta nuo šilumos ir vandens paskirstymo pačiame name.
VEIDAS: Gal yra kokios vertingos kitų Europos šalių patirties, kuria būtų verta pasinaudoti piginant šilumą?
D.K.: Šilumos kainos Lietuvoje – net prie mažesnių Europoje, tačiau priešingos tendencijos skaičiuojant pagal gyventojų suvartojimo kiekius ir perkamąją galią. Vis dėlto jei tos pačios reguliavimo bazės ir tų pačių tiekėjų kainos atskirose savivaldybėse skiriasi du kartus, o toje pačioje savivaldybėje analogiškų butų sąskaitos – septyniskart, turime dvi lygiavertes išeitis – mažinti kainą diversifikuojant šaltinius ir mažinti suvartojimą. Esu absoliučiai tikra, kad kainą muštų ir politikos sumažinimas šilumos ūkyje. Kaip, pavyzdžiui, Vilniuje: užuot ketverius metus ginčijusis, reikėjo per metus pastatyti ekonomaizerį ir būtų sutaupyta 30 proc. šilumos gamybos sąnaudų. Tačiau ši žiema vėl bus priešrinkiminė.