Su pykčiu susiduriame labai dažnai. Ir patys pykstame, ir turime atlaikyti artimų žmonių nepasitenkinimą. Būna, kad, rodos, nepelnytai aprėkia viršininkas, o būna, kad patys garsiai išsakome viską, ką galvojame apie, pavyzdžiui, eiles prie gydytojų kabinetų – kodėl reikia laukti valandą, jei esame susitarę apsilankyti tam tikru laiku?

Kartais pyktis atrodo pateisinamas, kitais atvejais jaučiamės be galo įskaudinti ir nesuprasti. Taigi pabandykime paanalizuoti, kodėl žmonės pyksta ir ką daryti, kai pykstame patys arba kai patiriame pyktį iš kitų.

Kodėl žmonės pyksta?

Atrodo, kad situacijų būna labai įvairių ir nepanašių viena į kitą, tačiau pykčio priežastis galima suskirstyti į vos kelias grupes. Pyksta, kad pakenktų sau. Paradoksas? Tačiau su šios rūšies pykčiu galima susidurti ne taip jau retai. Jei žmogus linkęs į depresiją, dažnai pyksta ant savęs, nes jaučiasi bejėgis. Toks pyktis parodo norą susinaikinti. Gyvenime tai galėtų atrodyti taip: žmogus dėl ko nors jaučia kaltę, kurią nukreipia į kitą žmogų, nes jam atrodo, jog dėl visko kaltas jis. Taip ant kito žmogaus išlieja pyktį, o šis susierzina, įvyksta konfliktas – ir garas „nuleistas“, ir viduje nebekirba joks savigraužos kirminėlis. Viskas būtų lyg ir neblogai, jei tokiu būdų nesugadintume nuotaikos niekuo dėtam draugui ar tiesiog žmogui, pasitaikiusiam „po ranka“…

Pyksta, kad galėtų valdyti. Nesvarbu, ar pyktis kyla iš paralyžiuojančios baimės, ar tik iš susierzinimo, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norėjome. Žmonės dažnai pyksta, nes nori įbauginti kitus ir jais manipuliuoti.

Pavyzdžiui, moteris laukia vizito pas gydytoją ir greičiausiai bijo… Bijo, kad sužinos, jog serga kokia nors baisia liga, o gal net bijo tyrimų – nors nebesame vaikai, dūrimas į pirštą ar veną vis tiek nėra malonus. Kai apima stipri, stingdanti baimė, geriausia supykti, nes ši emocija labai išjudina.

Tada tampa kalti gydytojai, kad yra šundaktariai ir patys nežino, ką daro, arba visi jie kyšininkai ir nepakrutins nė piršto už ačiū; kalta poliklinikos administracija, kad nesutvarko eilių prie kabinetų – kur tai matyta, kad reikia tiek laiko laukti; kalta visa sveikatos apsaugos sistema, nes sumokame tiek mokesčių, o beveik nieko negauname… Ar atpažįstate šias mintis? Taip pagalvojame išties dažnai, nes sveikata mums labai svarbi. Baimė ją prarasti kelia tokį didelį pyktį viskam, kas susiję su „sveikatos gerinimu“.

Pyksta, kad jaustųsi galingi. Kai žmogus jaučiasi mažas, sumenkindamas kitus gali santykinai pasijusti didesnis. Pykstantysis priverčia kitus atkreipti į jį dėmesį, išgirsti, pasidomėti, kas jam negerai ir kaip būtų galima padėti. Kur kas geriau nei tyliai sau sėdėti kampe, niekieno nepastebėtiems!

Pyksta, kad kovotų su neteisybe. Šią pykčio rūšį būtų galima apibūdinti kaip teisybės ieškojimą, kurį sukelia pačių ar artimųjų patirta neteisybė. Pyktis dažnai laikomas neigiama emocija, kurią reikėtų kuo greičiau pašalinti, tačiau iš tiesų svarbu suvokti, kodėl jis kyla ir ką dėl to darome. Pavyzdžiui, normalu, jei supykstama dėl neteisybės: toks pyktis psichologiškai nežaloja ir gali būti net naudingas, jei motyvuoja teisingai pasielgti. Šiuo atveju pyktį reikėtų ne pašalinti, bet jį kontroliuoti, ne slopinti, bet įprasminti. Taigi, kaip galima valdyti pyktį?

Kaip valdyti pyktį?

Ne ignoruoti ir neslopinti. Patirtis ir moksliniai tyrimai yra daug kartų įrodę, kad tai nepadeda. Kai pyktis „peržengia“ tam tikrą ribą, jį reikia kokiu nors būdu išlieti. Svarbu, kad pyktis „atsiskiestų“, pasidarytų ne toks stiprus ir viską griaunantis. Vadinasi, jį reikia tinkamai išstumti – taip, kad padarytume kuo mažiau žalos. Kaip tai padaryti? Pirmiausia, reikia išsiaiškinti pykčio kilmę. Pyktis, skirtas pakenkti sau. Tokį pyktį sukelia depresija, todėl svarbu ją atpažinti ir gydyti.

Pyktis, kuriuo siekiama valdyti. Paklauskite savęs, kodėl jaučiatės negalį valdyti situacijos. Dažniausia priežastis – baimė. Laimei ar nelaimei, pyktis dažnai yra geras būdas per trumpą laiką atgauti kontrolę, tačiau, deja, jis suteikia tik valdžios iliuziją, o ne tikrąją kontrolę. Kad galėtumėte pasijusti situacijos šeimininkais, svarbu suvokti, kaip jautėtės prieš supykdami ir kas galėjo sukelti tokią reakciją.

Jei galėtume atpažinti savo baimę ir kitus jausmus kiekvieną kartą, kai jiekyla, konstruktyviau su jais susitvarkytume. Na, jei nepavyktų visiškai išvengti pykčio, galėtume būti sąmoningesni ir aiškiau suvokti, kas su mumis vyksta. Prisiminkite minėtąjį pavyzdį apie baimę prie gydytojo kabineto – jei suvoktume, kad bijome, ir todėl mus erzina viskas, kas pasitaiko aplinkui – gal nesukurtume didelio konflikto, o tiesiog galėtume pamąstyti, kaip susidoroti su baime. Tam yra savų metodų, bet šį kartą ne apie tai…

Pyktis, kuris padeda jaustis galingiems. Šiuo atveju svarbu, kad jaučiamės maži ir nesaugūs, todėl klaidingai vertiname pyktį kaip veiksmingą priemonę, leidžiančią pasijusti didesniems už aplinkinius. Tai suvokę, galime nutraukti pykčio augimą ir užuot pykę – panaikinti nesaugumo jausmą. Pyktis, kylantis iš nesaugumo, ypač veiksmingai griauna artimus ryšius.

Pyktis dėl neteisybės. Kaip geriausia išlieti tokį pyktį? Imkitės veiksmų, kad ištaisytumėte neteisybę, padarytą jums ar kam nors kitam. Žinoma, pyktis gali kilti dėl daugiau nei vienos priežasties. Pavyzdžiui, pyktis dėl jums padarytos neteisybės (priešingai nei tada, kai nuo neteisybės kenčia kas nors kitas) gali susimaišyti su pykčiu, kylančiu dėl noro valdyti (jei būtumėte galėję kažką padaryti, nebūtumėte patyrę neteisybės…). Pyktis ant savęs, kad tam tikroje situacijoje pasijutote bejėgis, gali virsti pykčiu, nukreiptu į kitą žmogų, jog pasijustumėte galingesni.

Kaip ištirpdyti aplinkinių pyktį?

Jei akis į akį susiduriate su pykstančiu žmogumi, jūsų tikslas dvejopas: susivaldyti ir leisti pykstančiajam išlieti negeras emocijas gana saugiu būdu.

1. Susivaldyti. Kai jums tenka atlaikyti kieno nors pyktį, supraskite, kad tas žmogus nori kokiu nors būdu jus suvaldyti arba priversti pasijusti mažam, kad pats galėtų pasijusti didelis. Arba jūs jam padarėte ką nors negero. Jums reikėtų pabandyti suprasti, kuris iš čia paminėtų trijų variantų labiausiai tinka konkrečiai situacijai. Turite pasakyti sau, kad pyktis – to žmogaus bendravimo būdas, o su jumis tai neturi nieko bendro, nebent iš tiesų pasielgėte netinkamai, o jei taip, turėtumėte kuo greičiau ištaisyti padarytą klaidą. Svarbu suprasti, kad tada, kai žmogus pyksta, gali daug ką pasakyti, ko niekada neištartų būdamas „blaivaus“ proto, tačiau tai daugiau liudija ne apie jūsų blogąsias savybes, bet apie jo blogą būseną. Kai tai prisiminsite, save suvaldyti seksis lengviau.
2. Leiskite jiems išlieti pyktį tokiu būdu, kuris nuramintų, tačiau nesukeltų žalos kitiems. Į pyktį atsakydami pykčiu, retai kada galėsite pasiekti naudos. Jei jums pavyksta taip susivaldyti, kad supykęs žmogus negali manipuliuoti ir nepriverčia jūsų pasijusti mažesniu, galite padėti jam suvokti tikrąsias pykčio priežastis. Kokios taktikos reikėtų imtis?
3. Pripažinkite pyktį. Jei priešinatės pykčiui, susierzinate patys arba neigiate, kad tas žmogus turi teisę pykti – darote viską, kas tik sustiprina įniršį. Net jei širdyje manote, kad susierzinęs žmogus neturi teisės pykti, ko pasieksite jį tuo įtikinę? Juk nereikia kieno nors prašyti leidimo, kad kažką jaustume – mylėtume, liūdėtume ar pyktume…
4. Atsiprašykite. Net jei nebuvote kalti, užjausdami pykstantįjį galite parodyti, kad pripažįstate jo susierzinimą.
5. Padėkite pyktį išreikšti žodžiais. Padėkite pykstančiajam išsakyti, kaip stipriai jis susierzinęs, užuot ėmęsi kokių nors žalingų veiksmų. Dažnai tai – veiksmingas būdas padėti jam išlieti pyktį, nieko nesugriaunant ir neužgaunant.
6. Supykite kartu. Net dar stipriau nei jis. Tapkite ne pykčio objektu, o partneriu, jausdami tokį patį pyktį, kaip ir pykstantysis.

Apskritai pyktis – stipri emocija, todėl būti šalia pykstančiojo arba pačiam pykti labai nelengva. Tačiau pasistenkite kaip galima dažniau prisiminti, kad pykčio priežastys neretai daug gilesnės ir nesusijusios su ginčijantis išsakomais žodžiais, o jų supratimas – pirmasis žingsnis į gebėjimą valdyti šią emociją.