afp2

Vokietijos Federacija primygtinai prašė JAV, kad pastaroji priimtų ją dalyvauti karo veiksmuose Afganistane.

2011 metais sukanka lygiai 10 metų, kai buvo pradėti karo veiksmai Afganistane, Vokiečių žurnalas „Spiegel“ šia proga paskelbė sensacingą straipsnį, kuris, matyt, įpils dar vieną šaukštą deguto iš pažiūros skaniai atrodančią medaus statinę, kuri dar labiau įaudrins diskusijas apie tai, ar vokiečiams apskritai reikėjo veltis į karo veiksmus šioje Azijos šalyje. Abejotinai atrodo net dešimtmetį trunkantys karo  veiksmai, kurie neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų. Karo veiksmai byloja apie tai, kad Afganistane įvesti tvarką beveik neįmanoma. Neįtikėtinai skamba žurnalistų išvados, kurie, remdamiesi niekur anksčiau neskelbtais dokumentais, pripažįsta, kad Vokietijai apskritai nereikėjo veltis į konfliktą Afganistane, vokiečių kariškių veiksmai netgi trukdo JAV armijos kariškiams: Vokietija paprasčiausiai primygtinai, nieko neprašoma, įsivėlė į konfliktą Afganistane, įsivėlė į karą, kurio laimėti praktiškai neįmanoma.

Byloja slapti dokumentai

Vokiečių žurnalistų tvirtinimai turi realaus pagrindo: jie, paremti išanalizavus visą pluoštą slaptų dokumentų, gautų iš VFR vyriausybės, kurie, remiantis „Spiegei“ duomenimis, galėjo būti išslaptinti tik po 30 metų. Kanclerės tarnybos tarnybiniai pranešimai, dešimtis dokumentų iš VFR gynybos ministerijos, ištraukos iš susirašinėjimo telegramomis su JAV prezidentu Džordžu Bušu. „Šie dokumentai rodo, kad amerikiečiai buvo gana skeptiškai nusiteikę, kad Vokietija įsijungtų į karo veiksmus Afganistano teritorijoje. Anot amerikiečių, niekas vokiečių neprašė įsitraukti į karo veiksmus Afganistane, jie patys to prisiprašė. Kaip liudijimus „Spiegel“ pateikia laikotarpį nuo rugsėjo 11 dienos iki 2001 m. pabaigos – tai buvo etapas, kai vokiečiai itin suklydo, įvedę savo kariuomenę į kalnuotą Azijos šalį.

Remiantis oficialiais Berlyno šaltinais, po rugsėjo 11 d. tragedijos, jausdama pareigą patiems artimiausiems savo partneriams NATO, Vokietija pati pirma įvedė savo karių kontingentą į Afganistaną. Tokį požiūrį savo memuaruose išreikė Gerhardas Schroderis, tuo metu, beje, buvęs Vokietijos kancleriu, tvirtindamas neatsiejamą JAV ir Vokietijos vienybę, priešpastatydamas JAV ir Vokietijos vienybę Afganistano klausimu, kartu primindamas kad vokiečių ir amerikiečių santykiai Irako karo atžvilgiu iš esmės skiriasi. “Spiegel“ duomenimis,  minėtieji faktai nėra tikslūs: „Neatsiejamas solidarumas“ , kuris tuo metu buvo minimas kiekvienai progai pasitaikius, iš tikrųjų buvo tik vokiečių popmastinis išsigalvojimas. Kitos NATO šalys laikėsi kur kas nuosaikesnės politikos ir atsargiai vertino besąlygišką JAV palaikymą kare Afganistane. Pavyzdžiui, Austrija išreiškė „begalinį apgailestavimą dėl beprasmių žūčių Afganistane, visiems buvo aišku, kad prasideda ilgalaikis karas.

Pats Vašingtonas, patyręs rugsėjo 11-osios tragediją, kaip pažymi „Der Spiegel“, po tragedijos ne tik neprašė visokeriopos pasaulio pagalbos ir solidarumo, bet ir žiūrėjo į tą pagalbą įtariai, baimindamasis, kad NATO partneriai iš Europos, savo lėtapėdiškumu sulėtins savo veiksmais karines operacijas Afganistane, taip, kaip atsitiko 1999 metais Kosove. Labai aiškiai tai buvo išreikšta rengiant NATO rezoliuciją vertinant rugsėjo 11 d. įvykius. Pirmą kartą per Šiaurės karinio aljanso istoriją buvo panaudotas NATO taisyklių 5 –asis punktas, pagal kurį, viso aljanso nariai, jei buvo užpulta nors viena NATO narė, vadinasi karas buvo paskelbtas ir visiems kitiems NATO sąjungininkams. Šaltojo karo metais silpnos Europos NATO nariams šis straipsnis europiečiams garantavo, kad karo su SSSR atveju į karinius veiksmus įsikiš ir JAV. Šįkart NATO nariams Europoje teko įsikišti padedant Amerikai.

Amerikierčiai banė atsisakyti pagalbos

Vašingtono atstovai, 2001 m. rugsėjo 12 d. susipažinę su NATO rezoliucijos projektu, nors mandagiai ir padėkojom už pagalbą, kartu pabrėžė, kad niekam neleis kištis į JAV karą Afganistane. Kaip pažymi “Spiegel“, kitų NATO šalių kišimasis į Afganistano reikalus buvo pavadintas „Komitetiniu karu (War by Committee). Tų metų rugsėjo 28 dieną Vokietijos pasiuntinys savo telegramoje rašė: „Įdomios pastabos iš JAV viceprezidento Diko Čeinio lūpų: “JAV niekada iš savo pusės net negalėjo pagalvoti, kad supervalstybei gali padėti sąjungininkai“ Rugsėjo 30 dieną Condolisa Rise raportavo: „Australai, prancūzai, kanadiečiai ir vokiečiai gali padėti. Jie nori padaryti viską, ką sugeba“. „Mes pakviesime juos, jei tai bus mirtinai būtina. Ir jei tai mums netrukdys vykdyti savo užduočių“. – pridūrė gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas, pridurdamas, kad negalvoja apie tai, ką galėtų veikti sąjungininkų kariai.

Tačiau Gerhardo Šroderio vyriausybė primygtinai siūlė savo pagalbą. Paremtą tokia koncepcija: aljanso nariai turi būti visuomet solidarūs ir veikti išvien. Vokietijos kancleris kreipėsi Bundesvero generolą inspektorių (tai aukščiausias karinis pareigūnas Vokietijoje) Haroldą Kujatą su reikalavimu patikslinti, ką Vokietiją gali pasiūlyti veiksmas Afganistane. H.Kujatas išvardijo: žvalgybinius lėktuvus „Tornado“, priešlėktuvines oro sistemas. Specialistus radiololacinei kovai, elitinius Bundesvero karius, šturmo brigadą KSK. Iš esmės, karinėms operacijoms Afganistane Berlynas gali pasiūlyti 100 specialiai treniruotų desantininkų – šturmo specialistų, tačiau kaip paaiškėjo vėliau, tikrų desantininkų tebuvo 40, kiti rūpinosi radijo ryšių ir amunicijos tiekimu ir logistika. Tai tik lašas jūroje. Pagalba buvo aiškiai nepakankama, ji buvo amerikiečiams visai nereikalinga. Ar vertėjo apskritai Vokietijai veltis į konfliktą Afganistane, kuri biudžetui jau kainavo 4,8 milijardo eurų.

Tuo tarpu G, Šrioderis, siųsdamas savo karinį atašė Michaelį Steinerį į Vašingtoną, pastarajam paklausus „ar tik tiek gali Vokietija“ atsakė „Tai viskas, ką galime“. Po pokalbio su C.Rice, M.Steineris neturėjo jokių iliuzijų: „Vokietija Amerikai visai nesvarbi šiame kare, JAV kur kas įdomesnis klausimas „kaip sureaguos Vokietija, jei JAV Afganistane panaudos mažo galingumo taktinį branduolinį ginklą. Iš JAV užsienio reikalų ministerijos užrašų aiškėja, kurią surašė aukščiausi Bundesvero karininkai, NATO pareigūnai ir Jungtinių Tautų ekspertai. Daroma išvada, kad Vokietija turi atsižvelgti į neigiamą nuomonę, kad Vokietija kare Afganistane nelabai pageidaujama, tačiau, jei vokiečiai primygtinai prašo, jiems reikia leisti dalyvauti kariniuose veiksmuose. 2001 m. spalio 4 d. G.Šroderis sakė kalbą pagrindinių Vokietijos partijų susirinkime. Jo kalbos paraštėse yra tokia frazė: „JAV vyriausybė leido  mums aiškiai suprasti, kad amerikiečiai žino, kokį karinį kontingentą Vokietija sugebės nusiųsti į Afganistaną. Jie nenori mūsų įvelti į šį konfliktą. JAV kur kas svarbesnė NATO narių moralinė parama.

Vokietijos viduje kancleriui ir užsienio reikalų ministrui Joshkai Fischeriu. Aktyviai piršusiems „beribio solidarumo“ idėją, teko susidurti su nesėkme. Dar rugsėjo 14 d. Vokietijos federalinis prezidentas Johanesas Rau aktyviai pasisakė prieš G, Šroderio iniciatyvą įvelti vokiečius į karinį konfliktą, nors sąjungininkai ir to nepageidavo, pareikęs, kad neapykanta – blogas ženklas ir apakina,  kad „neapykanta neturi kurstyti neadekvačių veiksmų“. Po dviejų dienų tuometinis federalinis prezidentas pasisakė dar konkrečiau, „Deutschge Funk“ eteryje „Vokietija neturi sau leisti įsitraukti į karinius veiksmus“. Tuo tarpu TV kanalo ZDF eteryje G,. Šroderis priminė, kad pagal Vokietijos konstituciją užsienio politiką vykdo būtent kancleris ir kad „besąlygiška pagalba taip pat reiškia ir karinę paramą“. Jau minėtasis Michaelis Staineris, kuris yra asmeninis G. Šroderio draugas ir vienas kitą vadina „tu“, kanclerį įspėjo , kad nė viena valstybė neprivalo aklai paklusti kitos šalies valiai. O priešingu atveju, kancleris išeina iš savo įgaliojimų „rėmų“ ir viską jis turi daryti remdamasis savo šalie nacionaliniais interesais.

Vokiečiai pakeitė nuomonę

2011 m. spalio 7 d. JAV pradėjus masinę karinę operaciją Afganistane ir atėjus pirmiesiems pranešimams apie masines civilių afganų žūtis, pasikeitė nuomonė ir pačioje Vokietijos visuomenėje. Berlyne ir Štutgarte į gatves išėjo minios žmonių. Protestuodami apie masinius bombardavimus. G.Šroderiui ir J. Fischeriui teko susiremti su tokiomis įtakingomis partijomis kaip Socialdemokratais ir Žaliaisiais. Tuo tarpu vyriausybė, nepaisydama protestų ir toliau laikė „kursą link Afganistano“. Kurį laiką neturėdama galimybės pradėti karo veiksmų, Vokietija intensyviai dirbo diplomatijos srityje. Vokiečių diplomatai Vašingtone, susitikę su nauju D. Bušo patarėju Afganistano klausimu Zalmayumi Khalikzadu savo nuostabai išsiaiškino, kad jokios konkrečios koncepcijos pabaigus akciją Afganistane apskritai nėra. Vokietija intensyviai pradėjo eksploatuoti šį šansą, žengusi žingsnį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tapo pražūtingu. JAV iš principo apskritai nesiruošė dalyvauti Afganistano atstatymo darbuose po karo. Jau turėdama kitą puolimo tikslą – Iraką. Vokietija, savo ruožtu, vadovaudamasi „visuotinio solidarumo“ principu ir remdamasi tuo, kaip pasakyti savo svarų žodį Afganistano klausimu. Prisiėmė sau beveik neįgyvendinamą  užduotį – atstatyti karo nualintą šalį ir demokratizuoti šią Azijos valstybę, kuri, kaip teigia „Spiegel“, „visai nepageidauja atsisakyti tenykščios feodalinės santvarkos“. Vokietija iškėlė tarptautinės konferencijos idėją Afganistano klausimu, kuri įvyko pernai gruodžio 5 d. Petersberge Vokietijoje. JAV nesipriešino šiai idėjai, kadangi manė, kad tarptautinio renginio perspektyva pastūmės afganus atsiriboti nuo talibų.

VFR valdžiai akcentų perstumdymas bandant kurti demokratinius pamatus pokario laikotarpiu leido užsidirbti nemažų dividendų ir pateisinti demokratinės valstybės įvaizdį visuomenės akyse dabartinėje situaciją „Enduring Freedoom“. 2001 m. lapkričio 16 d. pavyko gauti Bundestago pritarimą pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo vokiečių kariniams veiksmams už Europos ribų. Kitais žodžiais, Vokietija iš pradžių sukūrė „neapibrėžtą solidarumą“, o vėliau „demokratinį atkūrimą Afganistane“. Palyginimui: JAV nenori nė pirmo, nė antro veiksmo ir pasirodė kur kas nuoseklesnė. O štai principai, kuriais vadovavosi vokiečiai. „Neapibrėžtas solidarumas“ koją pakišo Irake, kuriame vėliau taip pat prasidėjo karas. Demokratinės pertvarkos Afganistane taip pat nedavė vaisių. „Kad tai gerai ir teisingai skambėtų, praktiškai reikėtų perkainuoti vertybes“, – apibendrina „Spiegel“. Šimtai vokiečių smogikų, kuriems taip ir neteko dalyvauti rimtose karinėse operacijose, privertė keisti ir keisti karius ISAF misijos rėmuose. Per visą laiką Afganistane pabuvojo 98 tūkst. vokiečių karių, 52 iš jų žuvo. Apie 200 buvo sužeisti.

Afganistane galų gale vokiečiai patyrė fiasko. Kaip žurnalui “Spiegel“ prisipažino G.Šroderis, jo skaičiavimais misija Afganistane ilgiausiai turėjo užtrukti penkerius metus. Šiandien ji trunka kur kas ilgiau nei Pirmasis ir Antrasis karas kartu sudėjus. Ir kaip pataisyti situacija, šiandien niekas nežino.