Ką šiandien jaučia tūkstančiai lietuvių, dar dvidešimt ar trisdešimt metų mokėsiančių bankams paskolų įmokas už stipriai nuvertėjusius butus, namus, žemės sklypus? Ką reiškia žinoti, kad vienintelė galima išeitis – atiduodant paskutinius skatikus trūks plyš mokėti paskolas, nes net parduoti turimo nekilnojamojo turto negali: juk jis nuvertėjęs tiek, kad toli gražu nepadengtų paimtos banko paskolos.
Gerai žinau, ką tai iš tikrųjų reiškia: jausmas tikrai ne pats maloniausias. Kai maždaug prieš trejus metus, ekonominės krizės išvakarėse, paėmėme paskolą ir už 190 tūkst. litų (ir tai dar šiek tiek nusiderėję) nusipirkome penkiolikos arų žemės sklypą Vilniaus pakraštyje – pliką žemės lopinėlį laukuose be jokių komunikacijų, neasfaltuotais keliais ir artimiausia parduotuve už kelių kilometrų, tai buvo pigiausia, ką tuo metu galėjome gauti. Visi aplinkui, pradedant nekilnojamojo turto brokeriais ir baigiant bankininkais, ragino: pirkit, nes nieko pigiau nėra ir turbūt nebus. Nebuvo labai jauku, kai tvarkydami žemės pirkimo dokumentus sužinojome, kad šitas sklypas kadaise buvo pirktas vos už kelis tūkstančius litų, o tuo labiau kai paaiškėjo, kad į jį netgi neatvesta elektra, – šis faktas buvo paprasčiausiai nutylėtas. Nepaisant visko, atmosfera tvyrojo tokia, kad mums su šiuo pirkiniu dar labai pasisekė. Galima sakyti, laimėjome loterijoje. Todėl nusipirkę sklypą ir pradėję statytis namą džiūgavome kaip vaikai.
Šiandien to džiaugsmo jau nebeliko. Kai prieš kelis mėnesius, klampodama per purvynus (gyventojai jau dešimtmetį laukia, kada bus išasfaltuoti keliai, bet, ko gero, to teks laukti dar bent antra tiek), pasikalbėjau su keliais būsimaisiais kaimynais, gretimuose sklypuose namus besistatančiais žmonėmis, sužinojau dabartinę – realią savo žemės kainą. Penkiolikos arų gyvenamosios paskirties sklypai šioje vietovėje dabar parduodami vos už 50–60 tūkst. litų. Mes už žemę mokėjome triskart daugiau, vadinasi, kokie 140 tūkstančių tiesiog išgaravo. Bėda tik tokia, kad bankui juos grąžinti vis tiek teks, ir netgi dar daugiau – juk prisidės palūkanos.
Tad puikiai suprantu, ką jaučia daugybė lietuvių, kurių pirkti butai nuvertėjo trečdaliu ar perpus, o paimtos paskolos prislėgė it sunkus akmuo.
Nors ir tebeverkia, kokių didelių nuostolių patyrė nekilnojamojo turto burbului subliūškus, dabar kaip niekad aiškiai matyti, jog skandinavų bankai šia situacija kuo sumaniausiai pasinaudojo, o gal net visus įvykius iš anksto numatė. Bankai iš krizės balos išlipo beveik sausi – šių metų jų pelnai jau vejasi prieškrizinius laikus. Prie suskilusios geldos liko tik jų klientai, pasidavę pagundai gyventi būste, kurio, būkim teisingi, iš tikrųjų negalėjo sau leisti.
Bankai atsitiesė, jau skaičiuoja pelnus, o štai skolininkai dingti nebeturi kur: Lietuva – ne Amerika, kur dar gali banką priversti prisiimti dalį rizikos už nuvertėjusiam būstui pirkti išduotą paskolą. Jei jau pasiskolinai – tai ir mokėk sukandęs dantis tuos trisdešimt metų.
„Veidas“ šiame numeryje pamėgino atsakyti į klausimą, į kurį iki šiol nebuvo iki galo atsakyta: kas iš tikrųjų atsakingas už kilusį nekilnojamojo turto burbulą ir gyventojų praradimus, kokie yra realūs bankų nuostoliai ir ko mes iš to pasimokėme.