Po kelių mėnesių paslaptingos tylos pagaliau į dienos šviesą ištrauktas kitų metų valstybės biudžeto projektas. Kad ir ką kalbėtų finansų ministrė Ingrida Šimonytė, šiemet Finansų ministerija elgėsi išties negražiai ir ydingai, nes atsisakė nurodyti, kiek kuri ministerija ir institucija prašė skirti asignavimų pačiame pirmajame variante. Iš to Lietuvos gyventojai būtų galėję susidaryti puikų vaizdą, kas yra kas Lietuvoje ir koks kieno apetitas. Bet jiems tokia galimybė suteikta nebuvo. Pamėgintų kokios Didžiosios Britanijos ar Vokietijos biudžeto formuotojai paslapukauti – žiniasklaida ir piliečiai juos į miltus sumaltų.
Dar didesnės kritikos nusipelno ministrės aiškinimai, kad šis biudžetas suformuotas naujoviškai ir taip, kaip tai daro pažangios valstybės. Pats programavimas, skaičiukų stumdymas bei stulpelių dėliojimas gal ir pasikeitė, bet esmė juk liko ta pati. Kai valstybės skola didžiulė, kai pinigų visiems trūksta, tai prirašinėjimai ir nurašinėjimai, stumdymai ir kilnojimai nieko nepadės. Ir ministrė tai puikiai supranta. Reikia valstybės išlaidų audito. Bet jo kažkaip visi vengia, o, tarkime, ant Valstybės kontrolės išvadų ir pasiūlymų valdžiai apskritai nusičiaudėt.
Pirmais metais po rinkimų dabartiniai valdantieji dar kažką svaičiojo apie saulėlydžius ir saulėtekius, apie valstybės institucijų darbo efektyvinimą, apie pinigų mokėjimą už rezultatus, o ne už procesą, apie kai kurių nereikalingų institucijų likvidavimą, bet dabar net ir šnekėti liovėsi. O saulėlydžiai ir saulėtekiai seniausiai nusileidę ir net prasmegę tamsos karalystėje.
Žinoma, politikai visada turi paaiškinimą: ai, ten mažos sumos – ką ten trys ar penki milijonai, kai stinga dviejų milijardų litų. Todėl nieko ir nekeičia. Bet turėdama efektyvią Saulėlydžio komisiją, įvedusi tvarką viešųjų įstaigų pinigų melžimo ūkyje, bent šiek tiek aptramdžiusi valstybinių pensijų chaosą, nustojusi tyčiotis iš Viešųjų pirkimų tarnybos ir net palaikydama ją, dabartinė valdžia nuo 2008 m. iki dabar tikrai galėjo padaryti proveržį ir sutaupyti šimtus milijonų litų.
Žinoma, čia nebe finansų ministrės I.Šimonytės, o premjero Andriaus Kubiliaus bei visos šios Vyriausybės reikalas ir atsakomybės ribos. Ši Vyriausybė tikrai gera diržų veržimo ir pusėtina taupymo ekspertė, bet ja būti nėra labai sudėtinga. O visur kitur, kur reikia permainų, kur reikia išminties, įžvalgumo, ryžto, sunkaus darbo, bėgimo nuo rutinos, ten valdantieji atrodo liūdnai. Natūralu, kad ir kitų metų valstybės biudžeto projektas neįkvepia ir taip pat atrodo liūdnai.
Dabar įdomu bus išgirsti, ką konservatoriai ir liberalai žadės prieš rinkimus, kalbėdami apie modernią ir efektyvią valstybės tarnybą, apie reformas. Nors, kita vertus, koks skirtumas: kad ir ką jie kalbės, tai bus vėjai.