BFL

Po metų, pasibaigus šio Seimo kadencijai, Andrius Kubilius tikriausiai jam pačiam netikėtai taps didžiausią patirtį turinčiu Lietuvos politiku. Kaip susiklostys rinkimų rezultatai, šiandien prognozuoti beveik neįmanoma, bet akivaizdu, kad A.Kubiliaus vadovaujamai Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams sutriuškinimas negresia. Savo ruožtu tai reiškia, kad A.Kubilius, jei tik panorės, bus šeštą kartą išrinktas Seimo nariu ir pateks į tą grupę vienos rankos pirštais skaičiuojamų politikų, kurie be perstojo formuoja Lietuvos politiką daugiau nei 20 metų. O šiandien – jai ir vadovauja.

Veteranai šeši, perspektyvus vienas

Toje grupelėje – jau minėtas A.Kubilius, pirmą kartą į Seimą išrinktas 1992-aisiais, tuomet dar pagal partijos sąrašą (nuo 2004-ųjų renkamas tiesiogiai Antakalnio apygardoje). Du kartus buvo skiriamas ministru pirmininku ir taps pirmuoju, išbuvusiu visą kadenciją. Abu kartus – „krizinis premjeras“, pirmą kartą Vyriausybei vadovauti ėmęs ne tik ekonominės, bet ir sunkiausios politinės krizės akivaizdoje. Du kartus buvo Seimo vicepirmininku, opozicijos lyderiu, nuo 2003-iųjų renkamas partijos pirmininku. Pastaruosius rinkimus laimėjo tikroje, o ne parodomojoje kovoje, rungiantis balsas į balsą.
Antrasis ir seniausias politikos veteranų klubo narys yra vienintelis nuo 1990-ųjų nuolat į Seimą renkamas (keturis kartus vienmandatėje Švenčionėlių ir Ignalinos-Švenčionių, du kartus pagal sąrašą) socialdemokratas Česlovas Juršėnas. Daugkartinis Seimo pirmininkas ir vicepirmininkas, eiliniu parlamentaru buvęs tik trejus metus iš 21-erių, 2004-ųjų prezidento rinkimų kandidatas. Jau aštuntąją dešimtį įpusėjęs politikos veteranas, „Veido“ žiniomis, kandidatuos ir 2012-ųjų rinkimuose, bet vėlgi tik sąraše, nebekovodamas vienmandatėje apygardoje, – amžius. Tad, priešingai nei A.Kubiliui, kuris labiausiai patyręs dešiniųjų politikas bus dar daug metų, kairiųjų veteranui Č.Juršėnui jau artėja pasitraukimo iš aktyvios politikos metas.
Kiti keturi veteranai priklauso Socialdemokratų partijai: irgi aštuntąją dešimtį įpusėjęs Justinas Karosas, taip pat dar ketinantis dalyvauti Seimo rinkimuose, na, ir trys gerokai jaunesni – Algimantas Salamakinas, Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas. Pastarasis, nepaisant patirties vadovaujant 2006–2008 m. Vyriausybei ar organizuojant partijos rinkimų kampaniją, iš labiausiai patyrusių socdemų tapo perkvalifikuotas į didžiausius nevykėlius, ir dar nežinia, ar gaus pakankamai aukštą vietą rinkimų sąrašuose, kad būtų ramus dėl patekimo į Seimą. O vienmandatėje apygardoje G.Kirkilas laimėti nesugebėjo nė karto.

Atėjo penkiasdešimtmečių laikas

Konservatorių partijoje šiuo metu dominuojančias pozicijas užima penkiasdešimtmečių politikų karta, kuriai priklauso Jurgis Razma, Arvydas Vidžiūnas, Rasa Juknevičienė, Donatas Jankauskas, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, Kęstutis Masiulis, Vitas Matuzas ir kiti. Nors politikoje daugelis dar nuo Sąjūdžio laikų, dabartines pozicijas jie užėmė tik per pastarąjį dešimtmetį. Tiek amžius, tiek senų A.Kubiliaus bendražygių reputacija garantuoja, kad jie dešiniajame konservatyviosios politikos flange dominuos dar pusantro du dešimtmečius.
Iš jaunesniųjų, kurie į Seimą išrinkti pirmą kartą, per šią kadenciją akivaizdžiai įsitvirtino Dainius Kreivys, Vaidotas Bacevičius ir už juos šiek tiek vyresnis Arvydas Anušauskas. Šviesi ateitis žadama ir trisdešimties dar neturinčiai Agnei Bilotaitei.
Besibaigianti Seimo ir Vyriausybės kadencija buvo tikras išbandymas bene jauniausiai iš valdančiųjų partijų – Liberalų sąjūdžiui. Ministrai Eligijus Masiulis ir Gintaras Steponavičius, nors, viena vertus, politikoje ir Seime nebe naujokai, bet į tokias aukštumas Vyriausybėje buvo pakylėti pirmą kartą, ir veikiausiai patiems šiek tiek netikėtai. Vargu ar jie bus įrašyti tarp geriausių Susisiekimo bei Švietimo ir mokslo ministerijų vadovų, bet ir blogiausiųjų gretų nepapildys. Vien todėl, kad sugebėjo vadovauti tikrai problemiškoms ministerijoms be reikšmingų skandalų ir kartu išsaugoti savo pozicijas valdančiojoje koalicijoje, nepaisant nedidelio jų partijos svorio Seime.
Nors priimta manyti, kad tokių įtakingų ministerijų postus šie liberalsąjūdininkai užėmė pirmą ir paskutinį kartą, vargu ar tą patį galima pasakyti apie šešėlyje esantį, bet itin įtakingą idėjinį šios partijos tėvą Eugenijų Gentvilą. Jis priklauso tai pačiai dominuoti Lietuvos politikoje imančiai penkiasdešimtmečių kartai, atėjusiai kartu su Sąjūdžiu. Kovo 11-osios signataras E.Gentvilas vėliau daugiausia užsiėmė politika Klaipėdoje, yra savivaldybės tarybos narys ir šiuo metu eina Klaipėdos uosto generalinio direktoriaus pareigas.
Pabrėžtina, kad šį postą jis iškeitė į beveik garantuotą galimybę būti antrai kadencijai perrinktam į Europos Parlamentą, tuo akivaizdžiai parodydamas, kurioje vietoje sutelkta daugiau įtakos bei galių. Savo studentą bei ilgametį padėjėją E.Masiulį turėdamas susisiekimo ministru, E.Gentvilas tapo tikriausiai lig šiol įtakingiausiu uosto vadovu, taigi ir vienu pačių įtakingiausių Klaipėdos žmonių. Pridėjus jo signataro, laikinojo premjero, ūkio ministro, Klaipėdos mero, ilgamečio Liberalų partijos pirmininko, vedusio ją per daugelį skilimų ir jungimųsi, patirtį, galima teigti, kad pajūryje subrendo šešėlį mėgstantis, bet vienas labiausiai patyrusių Lietuvos politikų, kuriam prieš akis dar keli dešimtmečiai veiklos.
Tuo tarpu kairiojoje, socialdemokratų pusėje jaunų veidų ar naujų lyderių praktiškai nematyti. Naujasis partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, nors daugeliui netikėtai laimėjęs rinkimus prieš „brazauskinių“ kandidatą ir kelis kartus pirmajame ture laimintis Seimo rinkimus Marijampolėje, visaverčiu partijos lyderiu dar netapo. Kadangi atsisakyti savo vietų būsimame Seime neskuba netgi tokie „brazauskiniai“ dinozaurai, kaip Bronius Bradauskas, gali būti, kad „tikriesiems“ socdemams taip ir nepavyko iki galo perimti partijos vairo.