BFL

Bronislovą Lubį palaužė didžiausia jo yda – nemokėjimas sustoti. Vienas iškiliausių nepriklausomos Lietuvos verslininkų dar nesitikėjo išeiti, bet jau ne vienus metus tam rengėsi.

Praėjusį trečiadienį koncerno „Achemos grupė“ prezidentas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras 73 metų Bronislovas Lubys amžinojo poilsio atgulė ten, kur gimė ir praleido vaikystę, – Plungėje, šeimos kape greta savo tėvų ir brolio, netoli namų, kuriuose kadaise gyveno.
B.Lubys niekad neužmiršo gimtosios Plungės, o Plungė neužmiršo jo. Čia B.Lubį dar prisimena ne kaip milžinišką verslo imperiją sukūrusį turtuolį, o kaip kuklų, išsišokti nemėgstantį, santūriai besišypsantį berniūkštį, kuris vaikystėje nebuvo nei lyderis, nei uolus mokinys, tik svajonių turėjo daug. Ir kai jis, tada dar paauglys, jau triūsdavo plytinėje – uždarbiavo vežiodamas plytas, nes tėvą Apolinarą Lubį, turėjusį mėsinę Plungėje, ištrėmė į Sibirą ir šeima liko be vienintelio savo maitintojo, žmonės kalbėjo: „Koks darbštus vaikis. Jis toli eis.“
Būsimasis milijardierius Bronius (šitaip paprastai, be jokių titulų, B.Lubį iki pat šiol vadino jį pažinoję plungiškiai ir artimiausi bičiuliai) jautėsi atsakingas už motiną ir septyneriais metais jaunesnį brolį, tėvo tremtis privertė jį greičiau suaugti.
Kai plungiškė Nijolė Kirtiklytė-Lenktaitienė, buvusi B.Lubio klasės draugė, po studijų su vyru atvyko dirbti į Jonavą, tuometę azotinių trąšų gamyklą, iš pradžių sunkiai galėjo patikėti, kad įmonėje skyriaus viršininku dirba tas pats Bronius – kuklusis mokyklos laikų draugas. „Sužinojau ne iš karto – prieš tai pro mane praėjo keletas raštų, adresuotų B.Lubiui, ir aš nustebusi paklausiau, ar čia ne tas pats Lubys iš Plungės. Paaiškėjo, kad tas pats. Nuėjau pas jį, apsikabinome, ir nuo to laiko vėl tęsėsi mūsų draugystė, – pasakoja N.Lenktaitienė, kurią kartu su jos vyru Povilu Lenktaičiu B.Lubys laikė vienais artimiausių savo draugų. – Negalėjau patikėti, kad jis liko visiškai toks pat kaip mokyklos suole. Ir iki pat gyvenimo pabaigos toks liko, keitėsi tik pareigos. Mano dukra kartą pasakė B.Lubiui: „Jūs visada man buvote dėdė Bronius, kaip aš dabar galiu vadinti jus prezidentu?“ O B.Lubys atsakė: „Aš tau ir liksiu dėdė Bronius.“
Tai ir lėmė B.Lubio sėkmę, kad jis, jaunas chemikas, po studijų atvykęs į savo pirmą darbovietę – dar tik pradedamą statyti Jonavos azotinių trąšų gamyklą, iš karto ėmė kilti karjeros laiptais: jis visada užburdavo aplinkinius paprastumu (ir vėliau, tapęs turtingu bei žinomu žmogumi, „Achemoje“ pirmas suskubdavo pasisveikinti su gamyklos valytoja, o pietaudavo ne restoranuose, bet vietos valgykloje), buvo kupinas idėjų, o dirbo neišpasakytai daug.
„Tai buvo pati Lietuvos chemijos pramonės kūrimosi pradžia, todėl B.Lubys susidūrė su daug iššūkių. Jis buvo visas atsidavęs profesijai, gilinosi į menkiausias detales“, – kuo išsiskyrė B.Lubys, prisimena buvęs jo bendražygis prof. Andrejus Edvardas Ancuta.
„Jam puikiai sekėsi – kai atvykau dirbti į gamyklą, B.Lubys buvo vyr. inžinierius, bet faktiškai jau valdė visą gamyklą, viskas buvo jo, o ne tuomečio direktoriaus rankose“, – prisimena buvęs ilgametis „Achemos“ darbuotojas, o dabar Jonavos vicemeras Vytautas Venckūnas.
AB „Lifosa“ gen. direktorius Jonas Dastikas priduria, kad būdavo tokių laikotarpių, kai B.Lubys namo iš gamyklos negrįždavo net po keletą dienų iš eilės. Statant gamybinius cechus, paleidžiant naujus įrenginius jis dirbdavo dieną naktį.
„Buvo kietas inžinierius, mokėjo suformuluoti užduotį ir pareikalauti, kad ji būtų laiku ir gerai įvykdyta, – antrina B.Lubį gerai pažinojęs buvęs ilgametis „Achemos“ gamybos vadovas Algirdas Giedra. – Bet svarbiausia, kad tai buvo žodžio žmogus, kuriuo galėjai pasitikėti. Žinojome: kad ir kas nutiktų (juk gamyboje pasitaikydavo ir įvairių incidentų, kai pabirdavo langų stiklai ir panašiai) Bronislovas „pridengs“ ir mūsų nepasodins.“
Taigi B.Lubys iš eilinio specialisto gana greitai tapo svarbiausia figūra azotinių trąšų gamykloje, o žinios apie jo gebėjimus pasklido toli už Lietuvos ribų. B.Lubiui ne kartą siūlė aukštus postus gamyklose Rusijoje ir kitur, bet jis tik numodavęs ranka. B.Lubys nujautė: sparčiai auganti gamykla Jonavoje garantuos jam sėkmę, ir neklydo.

Politika buvo didžiausia klaida

Trąšos visada buvo ir liko B.Lubio „arkliukas“, ta sritis, kurią jis išmanė geriausiai ir kuri padėjo pamatus jo verslo imperijai. Vis dėlto B.Lubys nuo pat pradžių buvo ir puikus strategas, gebantis numatyti įvykius kone dešimtmetį į priekį, ir visada kupinas idėjų. Be to, jam stebėtinai sekėsi. Tai atsakymas į klausimą, kaip B.Lubiui, paprastam chemikui iš neturtingos šeimos, pavyko sukurti šiandien apie penkiasdešimt skirtingų įmonių ir 5500 darbuotojų turintį koncerną, trečią pagal apyvartos dydį įmonę Lietuvoje.
„Man didelį susižavėjimą kėlė jo tolerancija, kantrybė, darbštumas bei energija siekiant tikslų. Jis turėjo aurą šeimininko, kuriuo visi tiki bei pasitiki ir kurio atsakomybės, pareigos ir reiklumo laipsnis yra aukščiausios prabos, – B.Lubį prisimena koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus. – Platus situacijos matymas ir vertinimas, gebėjimas bendrauti su verslo ir politikos žmonėmis aukščiausiu lygiu – savybės, kurias turi vienetai. B.Lubys įrodė, kad jam Lietuvoje prilygti negalėjo niekas.“
D.Mockus prisiminė vieną įsimintiną situaciją, kai B.Lubys jį dar kartą nustebino. „Kartą skrendant su delegacija iš Biškeko jis pasisodino mane lėktuve šalia savęs ir užsidegęs pradėjo pasakoti apie Kirgizijos energetikos problemas, būdą joms spręsti ir kliūtis, kodėl jų išspręsti nepavyksta. Buvau šokiruotas, nes Kirgizija yra už 6 tūkst. kilometrų, o sritis, kurios analizei jis skyrė laiko ir energijos, mano požiūriu, visiškai neperspektyvi, uždavinys – beveik neišsprendžiamas; geriausiu atveju neaiškios baigties projektas truktų penkerius–septynerius metus. Tada ir pagalvojau, kad tai yra tiesiog gyvenimo būdas ir aistra: gilintis, analizuoti, spręsti, negailėti tam laiko bei energijos; per tiek metų susiformavęs gyvenimo ritmas, kurio, manau, „ultra racionali“ jaunesnių verslininkų karta jau ir negali turėti“, – pasakoja D.Mockus.
O „Vilniaus prekybos“ akcininkas, „NDX energijos“ valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius sako B.Lubį prisiminsiantis kaip solidžiausią verslo figūrą per pastarąjį Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį. „Savo veikla jis sujungė dvi epochas. Nors „Achemos grupės“ šaknys glūdi sovietmetyje, ji sveikai peraugo į modernią rinką ir tapo net keleto sričių lydere. Tai puikiausias pavyzdys, kad talentingas verslininkas sugeba atsiskleisti bet kokiomis aplinkybėmis“, – neabejoja I.Staškevičius.
B.Lubiui nestigo ir verslininkui būtino apsukrumo, gebėjimo tarp juodžiausių pelenų įžvelgti aukso grūdą. Jis puikiai tai įrodė 1994-aisiais, kartu su keletu bendražygių stebėtinai pigiai privatizuodamas Jonavos „Azotą“, o vėliau – Klaipėdos jūrų krovinių kompaniją „Klasco“ bei kitas dideles įmones. Kad tuoj po B.Lubio grįžimo į verslą iš didžiosios politikos „Azoto“ akcijos jam buvo parduotos pernelyg pigiai, ko gero, dar ilgai bus prikišama.
D.Lubio oponentai neužmiršo ir pramonininko draugystės su ilgamečiu premjeru bei Socialdemokratų partijos vadovu Algirdu Brazausku. Tuo metu buvo vieša paslaptis, kad A.Brazauskas su B.Lubiu visą Lietuvą laiko savo rankose. A.Brazauskas skrisdavo į Maskvą savo bičiulio reikalų tvarkyti, o šis ne veltui ilgą laiką buvo laikomas įtakingiausiu Lietuvos verslininku. Tokiu B.Lubys liko iki pat savo gyvenimo pabaigos, ir šiandien sunku įsivaizduoti, kuris verslininkas galėtų bent kiek į jį lygiuotis. Prisiminkime nuolatinę B.Lubio kritiką energetikos strategams bei varžytuves, kas greičiau – stambiausias šalyje pramonininkas ar Lietuva pastatys suskystintų dujų terminalą.
B.Lubys buvo nuolatinis politikų provokatorius, ir tai, reikia pripažinti, veikė, nors ir ne tiek, kiek tikėjosi pats „Achemos grupės“ koncerno vadovas. Šiandien pats energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kurį B.Lubys būdamas gyvas ne kartą sumalė į miltus, pripažįsta: jų nuomonės dažnokai išsiskirdavo, bet vis dėlto ši kritika stūmė Lietuvos energetikos projektus į priekį.
Kas bus dabar, B.Lubio nelikus? Išeidamas jis paliko tuštumą, kuri dar ilgai neužsipildys. Jei kalbėsime apie suskystintų dujų terminalą, B.Lubys tikrai būtų jį pastatęs, bet ar jis iškils ir po pramonininko mirties – labai abejotina, nors „Achemos grupės“ akcininkai ir deklaruoja, kad jų vedlio darbai bus tęsiami.
Beje, apie B.Lubio žingsnius į didžiąją politiką: kaip pastebėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko patarėjas Ramūnas Bogdanas, ėjimą į politiką verslininkas jam ne kartą įvardijęs kaip savo didžiausią gyvenimo klaidą. „Tačiau tą klaidą jis sumaniai išnaudojo tuoj po atsistatydinimo privatizuodamas „Azotą“. Manyčiau, būtent dėl privatizacijos aplinkybių jis žegnojosi nuo savo premjerystės“, – teigia R.Bogdanas.
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Aleksandras Abišala, 1992 m. pusmetį dirbęs komandoje su B.Lubiu (A.Abišala tuo metu buvo premjeras, o B.Lubys – jo pavaduotojas), tvirtina, kad priežastys buvo kitos: tiesiog jis norėjęs grįžti prie to, ką geriausiai išmanė.
Buvęs artimas „Achemos grupės“ koncerno prezidento bičiulis P.Lenktaitis prisimena, kaip kartą nuvykęs į B.Lubio, tuomečio premjero, rezidenciją rado jį besiruošiantį kelionėn. „Jis man pasakė: „Povilai, kraunuosi „čemodanus“, grįžtu į Jonavą.“ Kai paklausiau kodėl, jis tepasakė, kad tie, kurie manė, jog galės jį stumdyti kaip pėstininką šachmatų lentoje, pasirinko ne tą kandidatūrą. „Politikoje man nėra ko veikti, grįžtu į gamyklą“, – pasakė Bronius, nors A.Brazauskas norėjo, kad jis liktų premjeru“, – prisimena P.Lenktaitis.
Į didžiąją politiką B.Lubys taip ir negrįžo, nors visiškai nutolęs nuo jos niekada ir nebuvo.

„Viską paliksiu anūkui“

Iš tiesų tik versle B.Lubys jautėsi tikruoju šeimininku – laivo kapitonu, kaip sako R.Bogdanas. „Achemos grupės“ koncernas toliau augo, apyvartos didėjo, o B.Lubys tapo turtingiausiu Lietuvos žmogumi.
Vis dėlto ne visi verslai B.Lubiui sekėsi vienodai gerai. Jis viską žinojo apie trąšas, bet toli gražu nebuvo toks stiprus žiniasklaidos ar viešbučių verslo srityse. B.Lubys stipriai nudegė prieš pat krizę daug investavęs Druskininkuose, o laikraščio „Lietuvos žinios“, Baltijos TV ir kelių radijo stočių gyvybė metų metais buvo palaikoma tik todėl, kad B.Lubys asmeniškai pasirūpindavo, jog kitos koncerno valdomos įmonės pasidalytų savo pelnais su nuostolingomis žiniasklaidos bendrovėmis. B.Lubiui tiesiog buvo svarbu turėti savo laikraštį, radiją ir televiziją.
Kas nuostolingų koncerno verslų laukia dabar? Regis, ne patys geriausi laikai. Tiesa, tiek šiuo metu koncernui vadovaujantis viceprezidentas Arūnas Laurinaitis, tiek „Achemos“ gen. direktorius Jonas Sirvydis (abu yra koncerno akcininkai) sako, kad nors B.Lubys ir buvo pagrindinė viso koncerno ašis, jis pasirūpino, jog verslo organizmas sklandžiai funkcionuotų ir jo nesant. Visai neseniai koncernas parengė plėtros planus iki 2020 metų, kuriais ir ketinama vadovautis.
„Būdamas plataus mąstymo ir skvarbaus proto, B.Lubys kūrė sistemą, kuri nebūtų priklausoma nuo vieno konkretaus žmogaus. Jis puikiai suprato, kad tokio asmens netekus kiltų klausimas, o kas toliau. Taigi B.Lubys ėjo kitu keliu ir todėl šiandien koncerne turime gana efektyvią sistemą, kurią, kaip ir muzikos instrumentą, netekus prezidento reikės perstyguoti. Tačiau gitara turi šešias stygas, todėl ir mūsų versle visi žino, kokią stygą kada paliesti, kad būtų darni muzika“, – teigia A.Laurinaitis.
Kad ir kaip būtų, viso „Achemos grupės“ koncerno laukia milžiniški pokyčiai, o kokie jie bus, labai priklausys nuo B.Lubio turto paveldėtojų. Praėjusią savaitę Lietuvai atsisveikinant su B.Lubiu dar nebuvo aišku, kam pramonininkas paliko savo akcijas ir ar jis apskritai buvo parašęs testamentą.
Tačiau beveik nekyla abejonių, kad B.Lubio valdytas koncerno 62 proc. akcijų paketas turėtų likti velionio šeimos narių rankose. Jau pasigirdo versijų, kad vadovavimą koncernui gali perimti B.Lubio vyresnės dukters Jūratės sutuoktinis, „Achemos grupės“ teisės reikalų direktorius Romualdas Žadeika.
Ar to būtų norėjęs B.Lubys? Kalbėdamas apie savo įpėdinį draugams ir artimiausiems kolegoms jis visada minėdavo tik vieną asmenį – anūką, dukters Jūratės sūnų Adomą Žadeiką, šiuo metu dirbantį „Klasco“. B.Lubys vaikaitį tam kryptingai rengė: A.Žadeika studijavo Anglijoje, grįžęs įsidarbino koncerne, vienintelis iš šeimos narių tapo jo akcininku. Vos prieš keletą mėnesių A.Žadeika su žmona B.Lubiui padovanojo pirmąjį provaikaitį Motiejų.
„Jis visą laiką savo įpėdiniu matė tik anūką. Pamenu, kartą išsikvietė mane darbe, pristatė savo anūką ir paprašė, kad aprodyčiau jam įmonę. Kai vaikščiojome po cechus, jaunuolio akyse mačiau susižavėjimą. Supratau, kad tai ir yra B.Lubio įpėdinis“, – prisimena buvęs „Achemos“ darbuotojas, Jonavos vicemeras V.Venckūnas.
„Bronius su anūku siejo labai dideles viltis, – papildo beveik penkiasdešimt metų B.Lubį pažinojusi chemijos mokslų daktarė Domicelė Kitrienė. – Jis tam buvo specialiai rengiamas, mokomas. B.Lubys nebuvo nei caras, nei karalius ir apie savo įpėdinius daug nekalbėjo, bet jis niekada negyveno tik šia diena, buvo pragmatiškas žmogus, tad nujaučiu, kad savo pamaina prieš mirtį tikrai pasirūpino. Tik palaukime, ir patys pamatysime.“
„Jis sakydavo: viską paliksiu anūkui, bet kas žino, gal tik juokavo, – svarsto B.Lubio klasės draugė N.Lenktaitienė. – Manau, Bronius viską sutvarkė, viskuo pasirūpino.“
Buvęs vieno turtingiausių lietuvių bendražygis A.Giedra dar pridūrė, kad B.Lubys iš pradžių labai išgyveno taip ir nesusilaukęs sūnaus, o nurimo tik supratęs, kad ateityje jį galėtų pakeisti jaunasis anūkas. „Jis labai bijojo, kad koncernas nebūtų išdraskytas, todėl ir siekė sutelkti kontrolinį akcijų paketą savo rankose“, – teigia A.Giedra.
Viena aišku, kad B.Lubys nesitikėjo išeiti taip greitai. Verslininkas pastaruoju metu uoliai rūpinosi sveikata ir planavo sėkmingai dirbti dar kokį dešimtmetį. Ilgainiui ketino pasitraukti į nuošalę, pagrindinius koncerno svertus pasilikdamas savo rankose, bet vis labiau įtraukdamas į verslą vaikaitį. Tačiau tai turėjo įvykti gerokai vėliau – tik ne dabar, ne šį spalį, kai B.Lubys, regis, dar buvo kupinas jėgų, o jo įpėdiniu ruoštam A.Žadeikai – vos 24-eri. O tai reiškia, kad šis dar tiesiog per jaunas tokiai verslo imperijai valdyti.

Širdis reikalavo, bet jis sustoti nepajėgė

B.Lubys nebuvo iš tų, kurie mėgsta skųstis sveikata. Ir atrodė jis gerai: sulaukęs 73-ejų buvo energingas, linksmai nusiteikęs, o dirbo ne ką mažiau nei jaunystėje. Šiandien bet kas patvirtintų, kad B.Lubys buvo darboholikas, negalėdavęs visiškai atsitraukti nuo koncerno reikalų nei savaitgaliais, nei per atostogas.
Edvardas Mikalkinas, „Achemos“ poliklinikos vyr. gydytojas ir artimas B.Lubio bičiulis, sako kaip medikas draugo ne kartą prašęs dirbti mažiau. Net ir kartu atostogaujant Druskininkuose (ten drauge vykdavo porąkart per metus) E.Mikalkinui tekdavo nuolat raginti B.Lubį pailsėti. Vykdamas atostogauti B.Lubys visada veždavosi šūsnį dokumentų, kurių, prezidentui pasirašius, pasiimti būdavo atsiunčiamas vairuotojas.
„Pamenu, kai pernai buvome Druskininkuose, aš buvau linkęs patingėti, o jis nurimti negalėjo: sakydavo, važiuojam, daktare (taip mane vadino), ir aš neturėdavau kur dingti – sėsdavau ant dviračio ir mindavau kartu. Važinėdavome dviračiais kiekvieną dieną ir aš ilgainiui supratau, kad jo būdo nepakeisiu“, – pasakoja verslininko bičiulis.
Šį spalį atostogų į Druskininkus E.Mikalkinas su B.Lubiu taip pat vyko kartu. „Achemos grupės“ prezidento po jų laukė itin įtempta darbotvarkė, tad jis nusprendė šiek tiek atsipūsti.
Tačiau likus keletui dienų iki B.Lubio mirties E.Mikalkinui atostogas teko skubiai nutraukti – atsirado neatidėliotinų asmeninių reikalų. Bičiuliams atsisveikinant B.Lubys buvo itin pakilios nuotaikos. Vairuotojas kaip visad lūkuriavo vadovo pasirašytų dokumentų. Tad pramonininko bičiulį po kurio laiko pasiekusi žinia, kad B.Lubiui važiuojant dviračiu sustojo širdis (vėliau ekspertai patvirtino, kad verslininkas mirė nuo išeminės širdies ligos), buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Vis dėlto B.Lubys visada žinojo, kad širdis yra jo silpnoji vieta. Jo tėvas A.Lubys kadaise mirė taip pat sustojus širdžiai, namie ramiai žiūrėdamas televizorių. Panaši lemtis prieš daug metų ištiko ir jaunesnįjį brolį Andrių, kuris žuvo, kai širdis staiga liovėsi plakti jam vairuojant automobilį.
Nedaug kas žino, kad prieš kelerius metus B.Lubiui buvo atlikta koronarografija – širdies kraujagyslių zondavimas, arba tyrimas, padedantis nustatyti pakitimus vainikinėse širdies arterijose. B.Lubys tuomet išgirdo, kad turi labiau rūpintis savo širdimi. Pramonininkas visuomet turėdavo su savimi nitroglicerino – pirmosios pagalbos vaisto širdžiai sustreikavus. Tačiau visa tai žinojo tik patys artimiausi žmonės. Visų kitų akyse jis ir toliau liko toks pat energingas, sveikata ir idėjomis trykštantis žmogus, kuriantis planus mažiausiai dešimtmečiui į priekį.
B.Lubys neapsimetinėjo – jis nuoširdžiai tikėjo, kad toks ir yra. Ėmė labiau rūpintis savimi, sveikai maitinosi, bet nė nenujautė, kad mirtis jau kvėpuoja į nugarą. Mirtis užklupo B.Lubį tada, kai jis to mažiausiai tikėjosi: verslininkas išėjo neužbaigęs begalės grandiozinių darbų, bet palikęs ryškų pėdsaką istorijoje.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/b-lubys-dar-nesitikejo-iseiti) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.