Pirmoji reakcija, išgirdus, kad Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Žydrūnas Plytnikas nuėjo pas prezidentę ir įteikė jai sąrašą įmonių, kurios mainais už paramą partijoms gaudavo valstybinius užsakymus, buvo – na, pagaliau! Pagaliau Viešųjų pirkimų tarnyba ėmė dirbti kaip pridera ir prispaudė uodegą nelegaliam verslo ir politikų bendradarbiavimui. Seniai visi to laukė.
Deja, pradėjus gilintis, ką gi ten Ž.Plytnikas nunešė prezidentei, optimizmas ėmė blėsti. Mat, pasirodo, nunešta buvo ne informacija apie konkrečius sandėrius, o „bendrosios tendencijos“: per ketverius metus politines kampanijas apie 24 milijonais parėmusios įmonės laimėjo beveik pusę per šešerius metus vykusių didesnių viešųjų pirkimų, kurių bendra vertė – beveik 21 mlrd. Lt. Paprasčiau tariant, buvo paimti vieši Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys apie paramą partijoms, atmesta iš fizinių asmenų gauta finansinė parama ir sulyginta su tokiais pat viešais Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis. Šaunu, žinoma, bet tam padaryti nereikia būti VPT direktoriumi – užtenka mokėti aritmetiką ir turėti šiek tiek laiko pasiknisti internete.
Bet ir tas palyginimas išėjo kažkoks keistokas: imta parama partijoms, gauta 2004–2007 m., ir lyginta su viešųjų pirkimų konkursų 2004–2011 m. rezultatais. Pirma, partijos paramą gavo ir 2008–2011 m. (ir duomenys apie ją taip pat yra VRK), antra, 2008-ųjų pabaigoje vyko rinkimai ir Lietuvoje pasikeitė valdžia, tad LSDP, Darbo partijos ir valstiečių liaudininkų koaliciją pakeitė konservatorių ir liberalų koalicija. Tad kokia prasmė lyginti paramą, kurią įmonės suteikė, liaudiškai sakant, „brazauskiniams-kirkiliniams“, su konkursais, kurie buvo laimimi prie „kubilinių-masiulinių“?
Žinia, gal Ž.Plytnikui, rengiant pažymą, laiko pritrūko dar ir pastarųjų trejų metų viešųjų pirkimų konkursų rezultatams peržiūrėti ir pridėti prie pažymos, bet su tokia, atsiprašant, chaltūra eiti pas prezidentę – kažkaip nesolidu.
Be to, kažkodėl visuomenei pateikti tik bendrieji paaukotų pinigų ir laimėtų valstybės užsakymų skaičiai, nors, siekiat sugaudyti korupciją, būtina detalizuoti: kokia įmonė kuriai partijai aukojo, kokią įtaką viešiesiems pirkimams toji partija tuo metu turėjo, kokiuose konkursuose įmonė dalyvavo, kiek jų laimėjo ir kurią laimėtųjų konkursų dalį paveikė partija, gavusi paramą iš įmonės? Žinia, klausimų daug ir atsakymus į juos sudėlioti nėra lengva, juoba, pasak Ž.Plytniko, konkursuose dalyvavo ir juos laimėjo 850 įmonių iš 3 tūkst. verslo bendrovių, aukojusių partijoms.
Betgi už tokius atsakymus į klausimus mokesčių mokėtojai ir moka pinigus tiek Ž.Plytnikui, tiek kitiems VPT darbuotojams, tiek VRK, tiek STT, tiek FNTT, tiek Mokesčių inspekcijos ir kitoms tarnyboms, kurios vienokiu ar kitokiu būdu sergsti, kad finansinis politinių partijų rėmimas neišeitų už įstatymais numatytų ribų. Nes finansiškai remti partijas nei privatiems asmenims, nei jiems priklausančioms įmonėms nėra uždrausta. Draudžiama tik parama už akivaizdžius mainus į valstybės užsakymą, nes tai jau korupcija.
O dabar Ž.Plytnikas padarė tai, ką daro žurnalistai, – paėmė viešus duomenis ir sulygino. Pats tai prieš kelias savaites dariau su įmonių parama liberalų partijoms ir laimėtais konkursais, kuriuos rengia nuo liberalų vadovaujamų ministerijų įtakos vienaip ar kitaip priklausančios valstybės įmonės. Ir lygiai kaip Ž.Plytnikas padariau išvadą – matoma tendencija, kad įmonė, parėmusi partiją, gali tikėtis laimėti konkursą, kurį skelbia tos partijos veikiama įstaiga. Bet, viena, tai dar nėra korupcijos įrodymas, tik nuoroda į galbūt vykstančius neteisėtus susitarimus, antra – tokia išvadai padaryti nereikia visos Ž.Plytniko vadovaujamos tarnybos pastangų.
Tiesą sakant, klausantis, ką Ž.Plytnikas pasakojo nunešęs prezidentei, taip ir kirbėjo mintis: taigi šitas vyras iš manęs ir kitų kolegų žurnalistų duoną atiminėja! Juk žurnalistai, sudėlioję partijos rėmėjų sąrašą ir partijos atstovų Vyriausybėje administruotų viešųjų pirkimų sąrašą, turi kelti klausimus, ar čia nėra korupcijos galimybės. O štai tokie kaip Ž.Plytnikas privalo į tokius klausimus duoti atsakymus.
Matant, kokią nedidelę pelę pagimdė toks kalnas, kaip Viešųjų pirkimų tarnyba, sukirbo mintis: ar negali būti taip, kad Ž.Plytnikas, nunešęs prezidentei šį iš esmės žurnalistinį tyrimą (tik suteikdamas jam papildomo svorio savo užimamomis pareigomis), tiesiog atidirbinėja globėjai tą paramą, kurią valstybės vadovė suteikė jam kovojant dėl VPT, kaip institucijos, nepriklausomybės? Juk pamename – visus šiuos metus vyko gana rimta kova, ar VPT liks Vyriausybės pavaldumo, ar taps savarankiška „prezidentine“ institucija. Dalia Grybauskaitė parėmė Ž.Plytniko norą būti atskirtam nuo Vyriausybės, tad Seimas prieš mėnesį nutarė, kad VPT vadovus skirs prezidentas premjero teikimu.
Dabar, kai jau D.Grybauskaitei prireikė paramos, siekiant įtikinti Seimą, kad turi būti uždrausta verslo įmonėms finansiškai remti partijas, Ž.Plytnikas atskubėjo į pagalbą, parengdamas pažymą, rodančią kone visuotinę politinę korupciją, nors jokių konkrečių įrodymų taip ir neatnešė (lygiai kaip pavasarį ūkio ministrui Dainiui Kreiviui).
Kai matai, kaip puikiai Ž.Plytnikui sekasi rašyti įdomias, įtarimų kupinas pažymas, taip ir norisi paklausti: o gal kolegai laikas būtų mesti tą VPT ir persikvalifikuoti į žurnalistą? Gerų tyrėjų tarp mūsų profesijos brolių labai trūksta.