Lietuvos valstybės saugumo departamentui atsitvėrus nuo visuomenės tylos siena, apie Baltijos šalims kylančias grėsmes tenka skaityti Estijos saugumo policijos metinėse ataskaitose, kurios publikuojamos keliomis kalbomis ir prieinamos kiekvienam norinčiajam.

„Saugumo policijos (KaPo) vertinimu, per pastaruosius dvejus metus Rusijos specialiųjų tarnybų bandymų užverbuoti Estijos gyventojus padaugėjo 30 proc., ir tai privertė mūsų agentūrą atkreipti dėmesį į naujus saugumo aspektus. Daugiausiai bandymų verbuoti atliko Rusijos FSB, kurią itin domina Estijos vidaus ir užsienio politika. Kitos Rusijos žvalgybos tarnybos – SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba) ir GRU (Rusijos karinė žvalgyba) taip pat veikia Estijoje ir ieško prieigų tiek prie estiškos, tiek prie NATO bei ES informacijos“, – nevyniojant žodžių į vatą rašoma KaPo ataskaitoje apie 2010 metus, kurią kiekvienas norintis gali parsisiųsti iš Estijos saugumo tinklalapio internete. Ne tik naujausią, bet ir visas kitas ataskaitas, nuo pat 1999-ųjų.

VSD visuomenės neinformuoja

Pabandykite rasti ką nors panašaus, viešai pateikta Lietuvos valstybės saugumo departamento vardu. Nors tiek KaPo, tiek VSD savo kalendorinių metų veiklos ataskaitas parengia praktiškai tuo pat metu – kitų metų balandžio mėnesį, tuo panašumai ir baigiasi. VSD savo veiklos ataskaitą su grifu „slaptai“ pateikia tik Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kuris ją svarsto slaptame posėdyje už uždarų durų. Išskyrus NSGK narius, daugiau niekas Seime, išskyrus nebent vadovybę, VSD ataskaitos nemato. Vėliau komiteto pirmininkas trumpai informuoja Seimą apie tai, kad tokia ataskaita pateikta ir kad komitetas daugiau ar mažiau jai pritarė. Tuo visa oficialioji dalis ir baigiasi.
Netiesiogiai dalį VSD pateiktos Lietuvos saugumo padėties ir jau kylančių grėsmių vertinimus dar galima rasti Vyriausybės metinėje ataskaitoje Seimui, tačiau čia viskas priklauso nuo geros premjero valios: norės jis įtraukti VSD įžvalgas – įtrauks, nepatiks, ką rašo saugumiečiai, – neįtrauks. Pavyzdžiui, premjero Algirdo Brazausko valdymo laikais bet kokia vieša kritika Rusijos, ypač jos vykdomos energetinio spaudimo politikos adresu praktiškai buvo tabu. Tad VSD pareigūnai, norėdami nors kaip perspėti visuomenę apie Rusijos kelimus pavojus, 2005-aisiais atliko netgi specialią operaciją – pirma pateikė A.Brazauskui įtraukti į Vyriausybės ataskaitą vieną tekstą, o paskui, kai šis patvirtino, jį pakeitė kitu, gerokai aštresniu, kurį A.Brazaukas ir nunešė Seimui.
Neoficialiai kalbėta, kad operacijos autoriai buvo tuomet Vytauto Pociūno vadovautos Ekonominio saugumo valdybos pareigūnai. Skandalas dėl to kilo ne toks jau ir menkas, bet A.Brazauskas, kaip saugumiečiai ir tikėjosi, nedrįso viešai prisipažinti buvęs apmautas. Taip Rusijos energetinės grėsmės Lietuvai tapo oficialiai įvardytos Vyriausybės dokumente.

Estų KaPo į viešumą ištraukė žurnalistai

Jeigu Lietuvos saugumiečiai kada nors pasigyrė šia savo operacija kolegoms Estijoje, šie turėjo gerokai nustebti, mat Estijoje veikiantis Viešosios informacijos įstatymas įpareigoja visas be išimties valstybines tarnybas bei institucijas kasmet viešai atsiskaityti visuomenei. Tiesa, saugumiečiai yra saugumiečiai, tiesiog genetiškai linkę slaptinti visą savo veiklą, tad gan ilgą laiką KaPo savo metinę ataskaitą publikuodavo juokingai mažu tiražu, išsiuntinėdavo ribotam rinktinių adresatų kiekiui ir gauti ją platesnei visuomenei buvo pernelyg sudėtinga, nors formaliai tai, kas ten parašyta, nebuvo valstybės paslaptis.
Šiai KaPo politikai koją nelauktai pakišo Estijos vyriausybės siekis sukurti internetinę visuomenę. Valstybės institucijos buvo įpareigotos privaloma tvarka skelbti savo ataskaitas internete, tuo netruko pasinaudoti žurnalistai ir tinklaraštininkai. 2007-aisiais savais kanalais gavę vienos iš KaPo ataskaitų .pdf formato failą, jie nedelsdami paskelbė jį internete. Saugumo ataskaita iš karto tapo lankomumo rekordininke. Estijos saugumiečių pastangos užkirsti kelią internetiniam jų ataskaitos platinimui remiantis autorių teisėmis buvo nesunkiai įveiktos, taigi KaPo, pati to nenorėdama, įžengė į tikro viešumo erą.
Neilgai trukus oficialiame tinklalapyje KaPo paskelbė ne tik 2007-ųjų ir vėlesnių, bet ir ankstesnių metų ataskaitas. Kartu estai, būdami geriausi tarp visų Baltijos valstybių viešųjų ryšių specialistai, pradėjo KaPo ataskaitas naudoti ne tik savo veiklos populiarinimui, bet ir informacinei kovai su Rusijos bandymais paveikti Estijos informacinę erdvę.
Kaip išėjo, kad Lietuvos VSD ataskaitos nuo pat pradžių tapo valstybės paslaptimi, ir kodėl net Estijos kolegų sėkmė viešinant savo veiklą netapo pavyzdžiu mūsiškiams, „Veidas“ teiravosi parlamentaro Sauliaus Pečeliūno, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete su nedidele pertrauka dirbančio antrą dešimtmetį.
„Juk viskas priklauso nuo tų ataskaitų turinio, – atsakė parlamentaras. – Mūsiškių tos ataskaitos komitetui būdavo nors ir slaptos, bet, švelniai tariant, apie orus. Tiesą sakant, viešinti ten nebuvo ko. Tuomet mes komitete pradėjome diskusiją su VSD vadovybe – arba jie savo veiklos ataskaitą daro viešą, arba palieka įslaptintą, bet tuomet jos turinys turi būti rimtas, kad iš to būtų naudos ir mums, ir jiems. Ilgą laikų mūsų nenorėjo girdėti, bet po Seimo mūsų komiteto rankomis atlikto VSD veiklos tyrimo 2006-aisiais reikalai pajudėjo. Jau VSD vadovaujant Povilui Malakauskui ataskaitų turinys ėmė rimtėti, pradėta diskutuoti apie atliktas operacijas, apie planuojamas veiklas. Atėjus dabartiniam vadovui Gediminui Grinai tai tapo norma. Tačiau visuomenės informavimo problema išlieka, ypač matant, kaip dirba estai.“

KaPo perspėja ir apie grėsmes Lietuvai

S.Pečeliūno požiūriu, geriausia būtų, kad VSD rengtų dvi veiklos ataskaitas – vieną viešą, skirtą visuomenei, bet abstraktesnę, neišduodančią saugumo veiklos planų. Kitą – kaip dabar, slaptą, su visomis detalėmis, su kuria susipažinti galėtų tik nedidelė parlamentarų grupė. „Bet čia yra rimta bėda: VSD, kaip ir STT, neturi ją globojančio ministro, tad neturi ir savo viešo balso, ypač – finansavimo ir biudžeto klausimu, – aiškina S.Pečeliūnas. – Dėl to saugumas turi rimtų problemų dėl finansavimo. Tai žinant kyla pagrįstas klausimas: ar tuomet, kai turimų pinigų neužtenka netgi VSD iškeltoms užduotims atlikti, mes turime moralinę teisę reikalauti iš jų rengti dvi metines ataskaitas, nes, sutikite, parengti dokumentą taip, kad jis vienu metu ir poveikį visuomenei darytų, ir paslapčių priešui neišduotų, nėra lengvas darbas.“
Tad kol kas apie smarkiai padidėjusį Rusijos šnipų aktyvumą, apie metodus, kuriuos naudoja Rusijos specialiosios tarnybos, rinkdamos informaciją ar verbuodamos savo agentūrą, apie Maskvos vykdomą informacinį karą prieš visas tris Baltijos valstybes, apie kairiojo ekstremizmo pavojų mes turime skaityti Estijos KaPo ataskaitose. Daryti tai tenka jau vien todėl, kad tiek prieš Estiją, tiek prieš Lietuvą veikia tie patys asmenys. Pavyzdžiui, KaPo 2010 metų ataskaitoje atsirado vietos šiuo metu už sovietų agresijos prieš Lietuvą neigimą teisiamo Algirdo Paleckio veiklos ir jo ryšių su Rusijos įkurta antiestiška (taip pat – ir antilietuviška bei antilatviška) organizacija aprašymui. Arba prorusiško ir antibaltiško Suomijos antifašistinio komiteto veikėjo Johano Bäckmano, kuris yra pasižymėjęs ir Vilniuje, veiklai.