2011 Lapkričio 19

A.Smetona žavėjosi B.Mussolini’o fašizmo modeliu Italijoje

veidas.lt


Prieš 90 metų, 1921 m. lapkritį, Italijoje buvo įkurta Nacionalinė fašistų partija, o Benito Mussolini buvo paskelbtas „duče“ – fašistų partijos vadovu. XX a. pradžioje prasidėjęs fašistinis judėjimas sudrebino ne tik Italiją. Jis turėjo lemiamos įtakos Europos ir viso pasaulio raidai.

Fašizmo atsiradimas Italijoje buvo tarsi reakcija į bolševizmo atsiradimą Rusijoje. „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis yra teigęs, kad vienas originaliausių bandymų išspręsti gilią valstybės krizę buvo fašizmas. Pasak Winstono Churchillio, fašizmas yra bjaurus komunizmo vaikas. O anglų politikas Lloydas George’as įvardijo Leniną „pirmuoju didžiuoju mūsų dienų fašistu“.
Priminsime, kad 1919 m. B.Mussolini įkūrė politinį judėjimą „Fascio di Combattimento“. Jo siūlymu buvo patvirtinta naujo sąjūdžio programa: įsteigti respubliką; įvesti rinkimų teisę abiejų lyčių atstovams; panaikinti kilmingus vardus, riterių luomą ir Senatą; likviduoti politinę policiją; įvesti privalomąją karinę tarnybą ir bendrą, valstybinę švietimo sistemą; garantuoti žodžio, religijos, minties, susirinkimų ir spaudos laisvę; apriboti stambią žemvaldystę; paleisti pramonines ir bankines akcines bendroves; apriboti naują privatinę nuosavybę; įpareigoti „pasiturinčiųjų klasę“ aktyviau prisidėti prie valstybinės skolos likvidavimo; įvesti aštuonių valandų darbo dieną; drausti vaikams iki 16 metų dirbti; sumažinti pensinį amžių nuo 65 iki 55 metų ir kt.
Svarbiausias B.Mussolini ir jo bendraminčių tikslas buvo suvienyti italus, pašalinti komunizmo pavojų, sutvarkyti valstybės visuomeninį gyvenimą visai naujais, ligi šiol dar niekur nemėgintais korporaciniais principais, atkurti Italijos prestižą, pakelti jos ekonomiką ir pastatyti savo tėvynę į pirmaujančių pasaulio galybių gretą.
B.Mussolini mėgdavo sakyti: „Fašizmo jėga yra ta, kad jis pasiima įdomesnę dalį iš visų programų ir jas realizuoja.“ Kaip teigė J.Keliuotis, pirmoje fazėje fašizmas buvo revoliucinių ir konservatyvių idėjų mišinys. Jis sujungė kapitalizmą ir sindikalizmą, buržuaziją ir proletariatą, visus juos palenkdamas vienai tautinės valstybės idėjai. Iš esmės fašizmo politikoje prioritetas nebuvo suteiktas nė vienai klasei, o bandyta jas visas pajungti valstybės labui.

Protestuojančiųjų praktiškai nebuvo

1922 m. spalio 26–28 d. B.Mussolini suorganizavo net 300 tūkst. savo šalininkų žygį į Romą, o jau spalio 29 d. karalius Emanuelis III jį paskyrė Italijos vyriausybės ministru pirmininku. Įdomiausia, kad žymiausi Italijos liberaliosios demokratijos atstovai pareiškė savo pritarimą. Net komunistai neprotestavo.
Legaliai gavę valdžią, Italijos fašistai iš senojo režimo paliko karalių, Senatą, prefektus ir piliečius, bet šalia karaliaus pastatė vadą – dučę, šalia Senato – Didžiąją fašistų tarybą, šalia prefektų – fašistų komisarus, šalia piliečių – fašistų miliciją. Kiekviena senojo režimo institucija buvo padvigubinta fašistine institucija. O vienas didžiausių B.Mussolini indėlių į ekonomikos istoriją buvo korporatyvinė sistema. Jis taip pat pasiekė, kad Italijos darbo įstatyme būtų įvirtinta 8 val. darbo diena, įteisintos kompensacijos dėl ligos, būtų mokamos senatvės pensijos ir motinystės išmokos.
B.Mussolini vyriausybė bandė patenkinti įvairius darbininkų socialinius poreikius, sukurdama tokią plačią ir daugiaplanę socialinio aprūpinimo sistemą, kokios tuo metu neturėjo jokia kapitalistinė valstybė. Visuomeniniame gyvenime buvo įvesta nemažai įdomių, o dažnai ir absurdiškų naujovių: uždrausti rankų paspaudimai sveikinantis; moterims uždrausta dėvėti ilgas kelnes; pėstiesiems įvestas vienpusis judėjimas kairiąja kelio puse; uždrausta netgi džiazo muzika (nes tai esą žemesnės rasės produktas). Fašistai užsipuolė ir sukritikavo netgi neva buržuazinį įprotį gerti arbatą. Dar jie įvedė „fašistinius šeštadienius“, kai visi italai privalėjo užsiimti kariniu, sportiniu bei politiniu lavinimusi. Čia negalima nepaminėti ir to, kad valstybinis policinis aparatas paralyžiavo Sicilijos mafiją ir šiek tiek pažabojo nusikalstamumą.
Kai B.Mussolini įsitvirtino valdžioje, labai populiarios liaudyje fašistų partijos augimas buvo pristabdytas. Dučė pareiškė: „Nuo šio laiko kas norės gauti partijos nario ženklelį, turės parašyti gražesnę poemą už „Dieviškąją komediją“ ar surasti šeštą Žemės kontinentą, arba rasti būdą, kaip likviduoti mūsų skolas anglosaksams.“

Madingas modelis tarpukario Europoje

Įdomu tai, kad tarp fašistinio judėjimo Italijoje steigėjų buvo penki žydai. Dučės juodmarškinių gvardijos (kurioje buvo 230 Italijos žydų) steigimą rėmė žydų pramonininkas Cesare Goldmanas. Kai Italijoje į valdžią atėjo fašistai, po dviejų mėnesių nusilenkti B.Mussolini’ui iš Londono atvyko Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas Chaimas Weizmannas. Nors spaudžiant Vokietijai 1938 m. Italijoje buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, vis dėlto vyriausybė kategoriškai atsisakė deportuoti žydus iš šalies. Čia negalima nepaminėti ir to, kad viena iš B.Mussolini meilužių buvo žydaitė Margherita Sarfatti.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą fašizmo ir B.Mussolini populiarumas tiek Italijoje, tiek visame pasaulyje buvo begalinis. Sveikinimus fašizmui siuntė indų pacifistas Mahatma Gandhi, pažangus utopistas Herbertas Wellsas, dramaturgas Bernardas Shaw, psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas, mąstytojas Nikolajus Berdiajevas, politikas W.Churchillis.
Tiesą sakant, stipraus režimo modelis buvo labai madingas tarpukario Europoje. Iki 1939 m. dauguma Europos šalių buvo fašistinių, pusiau fašistinių ar autoritarinių režimų valdžioje: Salazaras – Portugalijoje, Franco – Ispanijoje, Petainas – Prancūzijoje, Pilsudskis – Lenkijoje, Smetona – Lietuvoje, Ulmanis – Latvijoje, Codreanu – Rumunijoje, Mannerheimas – Suomijoje, Horthy – Vengrijoje, Tiso – Slovakijoje, Borisas III – Bulgarijoje, Paetsas – Estijoje.
Priešingai dabartiniams vertinimams, daugelis prieškario Lietuvos politinių veikėjų šiame politiniame judėjime įžvelgė daugybę teigiamų, perimtinų dalykų. Pavartę to meto lietuvių spaudą rasime daug publikacijų, teigiamai vertinančių italų fašizmą. Jis buvo pavyzdys, kuriuo nebuvo skatinama sekti aklai, bet siūloma fašistų patirtį, ideologiją pritaikyti lietuvių tautos interesams ginti ir Lietuvos valstybei stiprinti. Kai kurie istorikai autoritarinį Antano Smetonos, simpatizavusio B.Mussolini idėjoms, valdymo laikotarpį linkę vadinti fašistiniu, tačiau šiam režimui nebuvo būdingas lietuvių tautinio išskirtinumo akcentavimas, represijos prieš kitaminčius buvo menkos, opozicionieriams buvo palikta tam tikra veikimo laisvė.
Lietuvos diplomatas Vytautas Plečkaitis teigia: „Deja, fašizmo ir tautinio šovinizmo vėjai, vyravę daugelyje to meto Europos šalių, neaplenkė Lietuvos.“ Remiamas ginkluotųjų pajėgų ir katalikiškų politinių jėgų, A.Smetona įsitvirtino valdžioje. Nuo 1930 m. prezidento valdyme pradėjo ryškėti tam tikri fašizmo bruožai: Jo Ekscelencija pradėtas vadinti Tautos vadu, Lietuvių tautininkų sąjunga pertvarkyta pagal lyderio principą.
Lietuva tapo pirmąja po Italijos valstybe, oficialiai besiremiančia fašizmo pagrindais. B.Mussolini sveikino Lietuvą su 1926 m. gruodžio 17 d. perversmu, visapusiškai rėmė vykstant konfliktui su Lenkija. O B.Mussolini ir Emmanuelis III buvo apdovanoti Lietuvos Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. A.Smetona Tautininkų sąjungos suvažiavime aiškiai pasakė, kad jo partija stengiasi visur imti pavyzdį iš italų fašizmo.

Prieštaringi vertinimai

Italų meilė B.Mussolini’ui menkti pradėjo po 1936 m., kai jis ėmė aktyviai bendradarbiauti su Adolfu Hitleriu. 1943 m. liepą fašistinė diktatūra Italijoje buvo nuversta. 1945 m. balandį, kai kartu su mylimąja Clara Petacci B.Mussolini bandė pasitraukti į Šveicariją, juodu suėmė Italijos partizanai komunistai ir kitą dieną abu sušaudė Giuliano di Mezzegros kaimelyje prie Komo ežero. Išniekinti B.Musolini ir Claros kūnai kitą dieną buvo pakabinti ant kartuvių Milane.
Šiandien į B.Mussolini italai žvelgia vėl kitaip: kai kuriuose miesteliuose atkuriami jam valdant pastatyti paminklai, suremontuotas namas, kuriame jis praleido vaikystę, vasaros rezidencija ir buvusi fašistų partijos rezidencija. Juose įrengti muziejai ir fašizmo laikotarpio tyrinėjimo centrai, per metus pritraukiantys šimtus tūkstančių turistų. B.Mussolini anūkė Alessandra buvo tapusi Italijos parlamento deputate, siūlė Italijos konstituciją „gerokai papurtyti“, nes ši draudžia atkurti fašistų partiją.
O dabartinis Italijos premjeras Silvio Berlusconi pateikė tokį B.Mussolini’o vertinimą: „Jis buvo diktatorius gerietis, nieko nenužudė, siųsdavo opozicijos lyderius atostogų į įvairias salas.“ Priminsime, kad B.Mussolini režimas mirties bausme nuteisė 42 asmenis, iš kurių mirties bausmė įvykdyta 25-iems.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Petras Petras rašo:

    MELAS!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...