Kuo skiriamės nuo Graikijos? Ne tik tuo, kad Lietuvoje daug prastesni orai, daug mažiau giedrų ir šiltų dienų. Pirmiausia skiriamės tuo, kad nesame euro zonos dalis ir, matyt, dar ilgai nebūsime. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės planas per trejus metus patekti į euro zoną Graikijos įvykių fone, švelniai tariant, neatrodo realus. Dabar senosios Europos valstybės bus gerokai atsargesnės, priimdamos naujus narius į euro zoną. Graikijos pavyzdys parodė, kad neatsakinga populistinė politika, nepaisant ekonomikos pakilimų ir nuosmukių, visuomet lemia deficitinį valstybės biudžetą.

Ar Lietuva per 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo turėjo nedeficitinį biudžetą? Pasirodo, visi jie buvo deficitiniai, nepaisant milijardinės ES paramos ir smarkaus ekonomikos perkaitimo. Politikai taip suvokia savo misiją – savo tuštiems pažadams ne tik naudoti Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus, bet dar ir skolintis. Būtinas viešojo sektoriaus efektyvinimo reformas nukelti į tolimą ateitį, kad tik nereikėtų priimti nepopuliarių sprendimų.

Kokias pasekmes tokia politika sukėlė Graikijoje? Šalis de facto jau yra bankrutavusi. Graikija daug metų nesiryžo atlikti savo viešojo sektoriaus reformų. Politikai maitino savo rinkėjus populistiniais sprendimais ir vengė reformų. Dabar šias reformas teks atlikti greitai. Piliečiams skaudės. Bus padidinti mokesčiai, sumažintos pensijos ir atlyginimai, sumažės nemokamų sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugų.

O ar Lietuva, kaip ir Graikija, nesiskolina tam, kad padengtų savo senas skolas? Ar Lietuva taip pat nevilkina būtinų reformų, ar politikai kasdien piliečiams nekuria nepagrįstų lūkesčių?

Šalys donorės Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija yra pasižadėjusios padėti Graikijai išspręsti jos finansines problemas, nepalikti jos finansinių spekuliantų gniaužtuose. Bet šiose šalyse tokius sprendimus turi priimti parlamentai. Juos sudarančios politinės partijos pradeda diskusiją, ar nevertėtų Graikiją pašalinti iš euro zonos.

Akivaizdu, kad ateityje patekti į euro zoną galės tik tos šalys, kurios ne tik atitinka formalius Mastrichto kriterijus (juos atitiko ir Graikija), bet tos, kurių ekonomika reformuota, o valstybės finansai sutvarkyti grindžiant juos ne paskolomis, bet tinkamai subalansuotu biudžetu.

Kas gali ištikti priimant greitus ir skausmingus sprendimus, pajutome savo kailiu. Lietuvą jau ištiko Graikijos likimas. A.Kubiliaus naktinis mokesčių pakėlimas yra tik vienpusė ir nepakankama priemonė. Jokių rimtų reformų neatlikta. Viešasis sektorius gyventi pagal šalies ekonominį pajėgumą taip ir nepradėjo. Valstybės skola didėja, įklimpome į ilgalaikę krizę, ekonomikos depresiją, nedarbo augimą.

Graikijos skola viršija 300 mlrd. eurų, o Lietuvos – 30 mlrd. Lt. Bet ar Lietuvos padėtis geresnė? Vienintelis ir pagrindinis Lietuvos ekonomikos resursas – piliečiai. Bet šiandien darbo neturi 350 tūkst. Lietuvos piliečių. O kiek šimtų tūkstančių jau emigravo ar yra susiruošę tai greitai padaryti? Tad ar bus kam tuos 30 mlrd. Lt uždirbti?