Lietuva praėjusią savaitę laikė labai svarbius demokratijai – pasitikėjimo bankine sistema, valdžia ir žiniasklaida testus. Ar išlaikė?

„Bankas – pasitikėjimo verslas“, – konstatuoja Raimondas Baranauskas, pirmąkart nepriklausomos Lietuvos istorijoje nacionalizuoto banko „Snoras“ vienas iš dviejų didžiųjų akcininkų. Kas ginčytųsi: nėra pasitikėjimo – nėra ir banko. Tačiau kas tą pasitikėjimą konkrečiai „Snoru“ sugriovė – jo buvę savininkai, kaip tvirtina Lietuvos bankas, ar „Snorą“ nacionalizavusi Vyriausybė, kaip tikina R.Baranauskas?
Nuo to, kuria versija patikės visuomenė, praktiškai priklausė nemažos dalies bankinės sistemos stabilumas valstybėje. Nerimo, problemų kilo, tačiau didesnės griūties išvengti pavyko. Tikrąja to žodžio prasme informacinį karą laimėjo valdžios institucijos, o ne didžiausias Lietuvos dienraštis su vienu populiariausių portalų ir „Snoras“.

Desperatiškas šantažas?

Bomba galėjo sprogti jau pirmadienį, kai „Lietuvos ryto“ televizija anonsavo kitos dienos pagrindinę dienraščio temą „Įsakymas – sutrypti lietuviškus bankus“ su Prezidentės nuotrauka. Po tokios sensacijos įprastiniu scenarijumi jau po kelių minučių pasipila žinutės naujienų portaluose, kitą dieną ta tema užsiima visa žiniasklaida. Juolab pavojus keturiems lietuviškiems bankams (juk vartota daugiskaita be konkretaus banko įvardijimo) – ypatingo svarbumo tema. Tačiau bomba nesprogo, nes nekelia pasitikėjimo, kai tokia tema rašo de facto banko valdomas dienraštis, juolab anonimiškai. Be to, tai buvo labiau panašu į triukus, kurių jau porąkart buvo ėmęsis www.lrytas.lt: pavyzdžiui, paskelbė, kad neva pagrobtas portalo vyriausiasis redaktorius.
Vis dėlto net neskubant atmesti „Lietuvos ryto“ versijos, kad „Snoro“ savininkai – sąmokslo aukos, labai nepadoru buvo neįvardyti konkretaus banko, o prisidengta visais neskandinaviškais (netinka sakyti lietuviškais ir prie jų priskirti „Snorą“, kuriame 68,1 proc. akcijų valdo Londone gyvenantis Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas). Gal taip bandyta pereiti į kontrataką ir permesti bėdą visam sektoriui, sulaikant Vyriausybę nuo sankcijų „Snorui“, tegu ir rizikuojant sukelti bankų griūtį? Juk galima tik prognozuoti, kas būtų buvę, jei tokia žinia būtų paskelbta prieš kokius dešimt metų: naktį būtų šluojamos sąskaitos internetu, jau brėkštant eilės būtų nutįsusios prie visų lietuviškų bankų, o panika gali užmušti bet kokį banką. Žinoma, įsiaudrinusi minia būtų ieškojusi kaltininko, o kas jis – dienraštis jau buvo pasufleravęs – prezidentė.
Tačiau „Lietuvos rytui“ nepavyko išgąsdinti Vyriausybės. Nepavyko ir sukelti žmonių panikos, kas rodo akivaizdžius pokyčius visuomenėje – pasitikėjimas bankine sistema išaugo, o dienraščių lyderiu, kaip ir visa žiniasklaida sumenko. Žlugus scenarijui A, desperatiškai imtasi plano B – antradienio, kai pasirodė „Lietuvos ryto“ straipsnis, ryte „Snoras“ turėjo atsargų Lietuvos banke atsargų už 250 mln. Lt, vakare – 111 mln. Lt, o trečiadienį apie 12 val. – jau tik 44 mln. Lt. Likvidumo problemos privertė imtis staigaus sprendimo – Vyriausybė nutarė banką nacionalizuoti.

Visuomenė nepalikta be paaiškinimų

Tačiau ir banko nacionalizavimas galėjo tapti bomba, jei, kaip kai kas prognozavo, žmonės būtų nepatikėję Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko tikinimais, kad visi kiti bankai saugūs ir būtų puolę atsiiminėti indėlių iš lietuviškų bankų.
Galima daryti išvadą, kad nutiko tai, kas retai būna – žmonės patikėjo, ką sako valdžia. Ne be priežasties – bene pirmą kartą per dvidešimt vienerius metus jos atstovai – Lietuvos banko valdytojas V.Vasiliauskas ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė elgėsi taip, kaip kritinėje situacijoje ir reikia elgtis – atsakinėjo į visus klausimus, neleisdami įsisiūbuoti gandams ir spėlionėms. V.Vasiliauskas nenuilstamai kartojo visą įtarimų „Snoru“ fabulą: kaip abejonės dėl „Snoro“ pirmą kartą kilo dar sausio 18 d. Liepą „Snoras“ įspėtas dėl veiklos rizikos, tinkamo atidėjinių suformavimo, buvo keliami klausimai dėl kapitalo stiprinimo. Nuo rugsėjo vidurio „Snore“ buvo vykdomas inspektavimas ir paaiškėjo, kad į Lietuvos banko nurodymus nereaguota. „Snorui“ buvo duotas nurodymas iki rugsėjo 15 d. pervesti oficialiai rodomus vertybinius popierius į Lietuvos banko vertybinių popierių depozitoriumą. Lietuvos bankas net sutiko apmokėti visas išlaidas, tačiau buvo sulaukta tik mažos dalies vertybinių popierių.
„Snoras“ demonstravo didžiules ambicijas plėstis, kas sėjo vis didesnes abejones, kokiais pinigais tai bus daroma – ar jie egzistuoja ir, jei taip, kokios jie kilmės. Ratas aplink „Snorą“ traukėsi, tačiau, jei ne rašinys „Lietuvos ryte“, jis, ko gero, būtų perimamas artimiausią savaitgalį, sukeliant mažiau problemų disponuoti savo pinigais pavieniams banko klientams, įstaigoms, verslui.
V.Vasiliauskas, atsakinėdamas į klausimus, neslepia nė to, kas žmonėms gali labai nepatikti – „Snorui“ administratorius Simonas Freakley pasamdytas už 140 tūkst.eurų mėnesinę algą, mokamą iš „Snoro“ banko, tačiau ankstesni banko vadovai, pasak V.Vasiliausko, gaudavę dar daugiau, o S.Freakley – aukščiausios kvalifikacijos specialistas, neseniai padėjęs susitvarkyti Islandijos bankams. O kaip jis taip greitai išdygo Lietuvoje ir dar su dvidešimties pagalbininkų komanda? V.Vasiliauskas neslepia, kad Lietuvos bankas jau iki trečiadienio su ekspertu konsultavosi.
O I.Šimonytės sąmojaus neužmuša ir klausimai, ar tik neužsigeidė ji ne tik valstybinio banko, bet ir „Lietuvos ryto“. „Nei Vyriausybė, nei Finansų ministerija, kuriai perduotos valdyti banko akcijos, tikrai nenori nei redaguoti laikraščio straipsnių, nei nemokamai čiuožinėti nuo kalniuko„Snoras Snow arenoje“, – įtikinėjo ministrė.

„Snoras“ falsifikavo ataskaitas?

Valdžios veiksmai lyg ir pakankamai įtikinami, bent iki tol, kol administratorius S.Freakley ėmė painiotis -„Snoras“ likvidus ar mokus, vėliau bėdą dėl painiavos suvertęs vertimo klaidai. Tačiau jei jau ketvirtadienį bankomatuose „Snoro“ indėlininkai galėjo pasiimti po 500 Lt, o indėlininkų yra apie 200 tūkst., vadinasi per dieną bankomatuose kasdien turi būti apie 100 mln. Lt. Tad jei bankas pajėgus tiek išmokėti, ar jo nacionalizacija buvo adekvatus situacijai veiksmas?
Vienas iš „Snoro“ savininkų R.Baranauskas ir kaltina sužlugdžius mokų banką, reiškia priekaištus, kad neleista banko kapitalo didinti 1,8 karto, kas jį būtų Lietuvos bankų rikiuotėje pakėlęs iš ketvirtos į antrą vietą. Tačiau kilus abejonių dėl banko skaidrumo, baimintasi, kad dar labiau išsipūtęs bankas kartu reikš tiek pat išsipūtusias problemas, kurias teks spręsti.
Vis dėlto keistokai atrodo ir „Snoro“ didžiųjų akcininkų veiksmai: nujausdami artėjančius kirčius bankui jie, anot R.Baranausko, išvyko į „planinę komandiruotę“ į Kijevą, nors bankininkas neslepia, ką ten veikia: gelbsti savo verslą kitose šalyse.
Ar „Snoro“ savininkai fabrikavo ataskaitas, aiškinasi prokuratūra. Tačiau jei bankininkai sukčiavo, vis dėlto ar normalu, kad banko esamiems ir potencialiems klientams leista taip apsigauti banką vertinant pagal oficialias paties „Snoro“ ataskaitas, kur dar trečią ketvirtį jie rodo augimą? „Fitch“ reitinge jų vertinimas lygiai toks pat kaip SEB ar Swedbanko. „Ernst & Young“ audito išvados palankios, tiesa, auditorių išvadose apsidraudžiama teze, kad išvados padarytos „pagal pateiktus duomenis“. O jei tikrinamieji nesąžiningi? Kokia Lietuvos banko, kaip kontroliuojančios institucijos, atsakomybė, kad piliečių neklaidintų neteisinga informacija? Vis dėlto Lietuvos banke dirba apie 800 žmonių – gal pakankamai garantuoti piliečiams patikimą informaciją apie vienuolika valstybėje veikiančių bankų.
Galų gale, o ką šioje istorijoje veikė Valstybės saugumo departamentas? Jei „Snoru“ ir jo sąsajomis su Irano branduoline programa domėjosi net „Wikileaks“, tai gal ir mūsų valstybės sekliams vertėjo atidžiau sekti, kur iš Lietuvos keliauja pinigų srautai.
Yra dar vienas parametras, kuris lengviausia leidžia nustatyti banko patikimumą – palūkanos. Jei stambiausi Lietuvos bankai – SEB ir „Swedbank“ moka 1,7-1,8 proc., kaip tris keturis kartus mažiau klientų turintis „Snoras“ 2,7 proc. ir tai tik tada, kai susimažinti jas įpareigojo Lietuvos bankas? Juk pinigai bankui reikalingi tam, kad juos perskolintų, o didelėmis palūkanomis skolinasi rizikingesnis verslas. Vadinasi, kiekvienas indėlininkas mainais už didesnes palūkanas prisiima riziką. Gerai, jei rizikuojama asmeniniais pinigais. Tačiau kodėl tuomet būtent „Snoru“ naudojosi „Sodra“, kai kurios savivaldybės, policija?
Iki penktadienio vakaro buvo dar nepaaiškėję, kiek „Snore“ likę pinigų ir turto, niekas negali pasakyti, kiek visa tai kainuos ne tik „Snoro“ klientams, bet ir mokesčių mokėtojams. Neaišku, ir koks likimas laukia „Lietuvos ryto“.
Finansų ministrė garantuoja, kad per pusantro mėnesio „Snoro“ gaisras bus užgesintas: bankas bus padalytas į du, indėlininkai galės atsiimti indėlius iš „gerojo“ banko, kurį gal perims koks kitas komercinis bankas, o „blogasis“ bus pasmerktas ilgai bankroto procedūrai. Net jei buvę„Snoro“ savininkai bylinėsis – Seime ypatinga skuba per dieną priimtų septynių įstatymų pakete įdėtas saugiklis, kad tai netrikdytų pradėtų procesų. Kol kas panašu, kad valdžia situaciją valdo ir sugeba ją paaiškinti, mainais pelnydami visuomenės pasitikėjimą. Kažkas nauja valstybės gyvenime.