"Veido" archyvas

Šiemet Lietuvą garsinančiam Kryžių kalnui, kuriame atsispindi mūsų tautos krikščioniškoji istorija, sukanka 160 metų.

1850 m. Šiaulių ekonomijos dvarų iždininkas Maurikis Hriškevičius apie Jurgaičių piliakalnį užrašė tokią istoriją: “Tas kalnas, nors niekados krikščioniškais kapais nebuvo lig 1847 m., nei jokio kryžiaus ant savęs neturėdamas, dabar turi apie 20 kryžių. Pagal vietinio tyrinėjimo tas per tat atsitiko, kad vienas iš Jurgaičių gyventojų 1847 m. sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, kad, jei nuo ligos gyvas liks, tai ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Kaip tiktai toji žinia žmonių tarpe pasiplėtė, tai per tris metus iš tolimesnių kaimų taip daug kryžių čia privežė ir pastatė, kad jų skaitlingumą dabar matome.”

Beje, apie stebuklingus išgijimus buvo pasakojama ir legendose.

Užkrečiamas pavyzdys

Kryžiaus ženklas Lietuvoje nuo akmens amžiaus žinomas kaip vienas archainių simbolių. Įsitvirtinus krikščionybei kryžių koplytstulpių buvo pristatyta daugybė – ne tik kapinėse, bet ir visose pakelėse. Jų gausa, liudijanti didelį lietuvių maldingumą, stebino svetimšalius. Tačiau Jurgaičių piliakalnis tapo išskirtine vieta.

Jeigu pasikliausime iždininko užrašyta Kryžių kalno atsiradimo versija, teks atsisakyti kitos – neva pirmieji kryžiai čia buvo pastatyti žuvusiems 1831 m. sukilimo dalyviams. Jeigu taip, pamaldusis ligonis tuos kryžius jau būtų matęs. Vis dėlto jį galime laikyti pradininku: pavyzdys pasirodė toks užkrečiamas, kad pasiekė ir mūsų dienas – kaip ir anuomet, į kalną einama prašyti Dievo užtarimo, padėkoti už pagalbą, paminėti svarbių įvykių.

O kaip prie Kulpės upelio, netoli būsimo Šiaulių miesto, atsirado pats piliakalnis? Žinomas kraštotyrininkas ir fotografas Balys Buračas yra užrašęs senolio pasakojimą apie smarkų mūšį, kuriame žuvę kariai buvo palaidoti ir jų garbei per tris dienas ir tris naktis saujomis supiltas kalnas. Pagal kaimų pavadinimus jis vadintas Jurgaičių ir Domantų piliakalniu, bet dar buvo gavęs ir Pilies kalno vardą, nes ant jo stovėjusi medinė gynybinė pilis. Livonijos kronikose ji vadinama “Kula” pilimi. Manoma, kad ją 1348 m. sudegino magistro Gosvino kariuomenė. Ne veltui padavimuose pasakojama apie pilies gynėjų kautynes su “geležiniais” žmonėmis. Pamatę, kad priešų neįveiks, žmonės nepasidavė ir sudegė kartu su pilimi. Dar esama legendos, kurioje minima kalne prasmegusi bažnyčia.

Pasipriešinimo ženklai

Po 1863 m. sukilimo gubernatorius Muravjovas Korikas tūkstantį sukilėlių įkalino ant Jurgaičių piliakalnio. Žmonės buvo suvaryti į spygliuota viela apjuostą vietą. Vyrus vieną po kito pakirto rudens lietūs, šaltis ir badas. Vienuolika likusių gyvųjų surakintus grandinėmis nutempė į Šiaulių kalėjimą. Žudė juos po vieną ant Sukilėlių kalniuko – pakorė arba numetė arkliams sutrypti. Tokius žmonių pasakojimus knygelėje apie Kryžių kalną užrašė Vilius Puronas, nurodydamas, kad keturi sukilėliai buvo palaidoti Kryžių kalno vakariniame šlaite. Žinoma, jiems buvo pastatyti kryžiai, nors caro valdžia draudė tai daryti iki 1896 m.

Praėjus keleriems metams po susidorojimo su sukilėliais Meškuičių parapijos kunigas Ladušinskis ėmėsi tyrinėti kalną. 1885 m. Kryžių kalnas jau buvo įrašytas į Kauno gubernijos archeologinių paminklų žemėlapį. O 1888 m. kalne  buvo įrengtas Kryžiaus kelias su 14 stočių ir apie kalną parašė JAV lietuvių laikraštis “Lietuviškas balsas”.

Prasidedant XX amžiui ant kalno jau stovėjo apie 130 kryžių. Kasmet jų padaugėdavo mažiausiai dešimčia. Žmonės Jurgaičių piliakalnį jau laikė šventa vieta, jame pradėta rengti atlaidus, į kuriuos susirinkdavo tūkstančiai žmonių. Vietos statyti naujiems kryžiams atsirasdavo tik tada, kai prižiūrėtojas sudegindavo senuosius. Akmeninių kryžių, kuriuos statė turtingesni žmonės, buvo vienas kitas. O vargo, ligų kamuojami žmonės į savo paprastus kryželius sudėdavo visas viltis ir dėkingumą Aukščiausiajam. Meškuičių klebonas pasirūpindavo, kad mažieji kryželiai būtų išsiųsti į misijas Afrikoje.

1929 m. susirūpinta surinkti aukų ir pastatyti kalne koplytėlę. Ją pastatė tais pačiais metais, bet dėl jos Meškuičių parapijos klebonas susiginčijo su Šiaulių dekanu, kuriam koplytėlė pasirodė negraži. Po šešerių metų ji buvo nugriauta Vyriausiosios statybos inspekcijos nurodymu, nusprendus, kad pastatas sudarkęs istorinį kalną. Netrukus jį imta saugoti kaip archeologijos paminklą, o Jurgaičių ūkininkams teko pasižadėti, kad neardys piliakalnio žemės.

Įdomu tai, kad sovietų valdžia, uždarinėjusi bažnyčias ir griovusi kryžius, prieš Kryžių kalną pasirodė bejėgė. Kaip tik Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai Kryžių kalnas gavo lietuviškosios golgotos vardą. Daug kryžių pastatyta žuvusiems partizanams atminti – tai buvo dar viena naikinamos tautos pasipriešinimo okupantams forma. Mirus Stalinui vien 1956–1959 m. kalne pastatyta apie tūkstantį kryžių.

Okupacinė valdžia su tuo nenorėjo taikstytis. Tad 1961 m. balandžio 5-osios naktį į Kryžių kalną pajudėjo buldozeriai. Jų vikšrai išstumdė ir sutraiškė dalį kryžių, kiti buvo sudeginti. Iš viso sunaikinta 2179 kryžiai.

Sutrupinti akmeniniai kryžiai panaudoti keliams tiesti. Kalnas buvo apsodintas medžiais ir pastatytas memorialinis akmuo. Taip kraupiai buvo paminėtas 1861–1864 m. sukilimo šimtmetis. Bet po nakties kalne vėl atsirasdavo naujų kryžių. Partiniai funkcionieriai vėl siųsdavo darbininkus jų griauti. Supratę, kad tikinčiųjų pasipriešinimo šitaip neįveiks, jie buvo pradėję rengti projektą užtvenkti Kulpę, kad Jurgaičių piliakalnis virstų sala.

Šventojo Tėvo patarimas

"Veido" archyvas

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Kryžių kalnas tapo atviras visiems maldininkams. 1990 m. rudenį Šiaulių pedagoginio instituto studentai pamėgino suskaičiuoti kryžius. Jų užrašuose užfiksuoti 14 387 stovintys kryžiai ir daugiau kaip 40 tūkst. mažų kryželių. Kalne kryžiai jau nebetilpo, todėl jie buvo statomi greta.

1993 m. rudens pradžioje į Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II rugsėjo 7-ąją įkopė į Kryžių kalną ir jame meldėsi. Šventasis Tėvas sakė seniai laukęs šios dienos. Ta proga pastatytoje koplyčioje popiežius kartu su Lietuvos vyskupais aukojo šv. Mišias, kuriose dalyvavo apie 100 tūkst. tikinčiųjų. “Šį kalną turite rodyti visai Europai, visam pasauliui”, – patarė Lietuvai Jonas Paulius II.

Po kelių savaičių, lankydamasis La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne Italijoje, Šventasis Tėvas paskatino pranciškonus pastatyti prie Kryžių kalno vienuolyną. Naujasis pranciškonų vienuolynas buvo pašventintas 2000 m. liepos 8 d. Kertinis jo akmuo išrėžtas iš La Vernos kalno, ant kurio besimeldžiančiam šv. Pranciškui Asyžiečiui atsivėrė Kristaus žaizdų ženklai – stigmos.

Akmenyje, pašventintame popiežiaus Jono Pauliaus II, saugoma kapsulė su vienuolyno steigimo dokumentais. Statyti vienuolyną padėjo Toskanos provincijos broliai pranciškonai. Taip pranciškonai tapo Kryžių kalno globėjais. Vienuolyno koplyčios vitražuose, kuriuos sukūrė Algirdas Dovydėnas, pasakojama pranciškonų istorija, o altoriaus reljefai primena apie Kryžių kalno ir La Vernos kalno giminystę.

Piligrimų keliu

Gegužės 28 d. bus jau trylika metų, kai popiežius Jonas Paulius II įsteigė Šiaulių vyskupiją. Žymiausia šios naujosios vyskupijos vieta – Kryžių kalnas. 1997 m. liepos 20 d. pirmasis Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis atgaivino Kryžių kalno atlaidus, jie švenčiami paskutinį liepos sekmadienį.

Minint Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą dešimtąsias metines 2003 m. rugsėjo 12–14 d. surengtas 68 km piligriminis žygis pėsčiomis iš Kryžių kalno į Šiluvą, kurioje taip pat lankėsi Šventasis Tėvas. O 2004 m. vasarą daugiau kaip 4 tūkst. Lietuvos jaunimo dienų dalyvių iš Šiaulių pėsčiomis keliavo į Kryžių kalną.

Kasmetinėse piligrimų eisenose į Kryžių kalną jau yra dalyvavę tūkstančiai žmonių. Ne vienas, įkvėptas įspūdingos patirties, ryžosi žygį pakartoti. Atkreiptinas dėmesys, kad Kryžių kalnas, kuriame 2007 m. buvo apie 200 tūkst. kryžių, yra įtrauktas į Jono Pauliaus II piligrimų kelią.

Šią vasarą bus jau dveji metai, kai greta Kryžių kalno duris atvėrė Turizmo informacijos centras, į kurio statybą investuota beveik 5 mln. Lt. Beje, ta proga taip pat buvo pastatytas kryžius.

Taigi į Šventojo Tėvo patarimą rodyti Kryžių kalną visam pasauliui Lietuva įsiklausė ir jį vykdo.

Legenda apie Kryžių kalno pirmąjį kryžių

Vienas tėvas turėjęs mylimą dukterį, kuri susirgusi, ir niekas neįstengęs jai padėti. Tėvas ištisas dienas ir naktis budėjęs prie jos lovos, tačiau kartą labai nuvargęs ir užsnūdęs. Jis sapnavęs šviesiais drabužiais apsirengusią moterį, kuri tarusi: “Jei nori, kad tavo duktė pagytų, turi pats padaryti medinį kryžių ir jį nunešti į Pilies kalną ties Meškuičiais”. Nelaimingas tėvas taip ir padaręs. Jo darytas kryžius buvęs labai sunkus, ir jis vargęs 13 valandų, kol pasiekęs kalną. Tada jis pabučiavęs kryžiaus medį ir jį pastatęs kalne. Grįždamas namo, jau pusiaukelėje, sutikęs pasveikusią dukrą. Ji pasakojusi, kad kai tik tėvas išėjęs iš namų kryžium nešinas, sveikata ėmusi gerėti, o kai jis pasiekęs Pilies kalną, duktė jau iš lovos atsikėlusi.

Bronius Kviklys. “Mano Lietuva”