Žinomi Lietuvos žmonės, darbo valandų neskaičiuojantys savo srities profesionalai, randa laiko ir pomėgiams, kurie ne tik suteikia jiems pasitenkinimo, bet ir turi išliekamąją vertę.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai dirba svarbų darbą, tačiau randa laiko save įprasminti ir veikloje, neturinčioje nieko bendro su jų profesija. Štai plastikos chirurgas Darius Radzevičius fotografuoja ir yra surengęs ne vieną savo darbų parodą, advokatė Jūratė Zabielaitė tapo portretus, kuriuos taip pat pristato parodose. Tapybos darbų parodą „Susapnuoti paveikslai“ neseniai surengė ir kino režisierius Algimantas Puipa. Tapyti jis pradėjo vos prieš metus, tačiau taip užsidegė nauju pomėgiu, kad kartais per dieną nutapo net po tris keturis peizažus. O štai buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas, diplomatas Mečys Laurinkus pasinėrė į romanų rašymą.
Beje, ir daugiau politikų, verslininkų, žinomų visuomenės veikėjų yra atradę rašytojo gyslelę. UAB Ūkio banko investicinės grupės prezidento Vladimiro Romanovo eilėraščiai pernai sugulė į poezijos knygą rusų kalba „Vienišo sfinkso apmąstymai“. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas pernai išleido jau antrą poezijos rinkinį „Nugalėję lygumas“. „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas rašo maldas ir dvasines nuostatas, kurias išgyvena kaip savo būseną. Be to, jam kilo idėja Prienų rajone esančiame Vazgaikiemio kaime įkurti Visuomenės harmonizavimo parką.
Ko kūryboje ieško ir ką atranda verslininkai, politikai, medikai, teisininkai?

Medikas rengia fotografijų parodas

Plastikos chirurgas D.Radzevičius pasakoja fotografavimu užsikrėtęs dar vaikystėje. Mat jo tėvai daug keliaudavo ir stengdavosi fotoaparatu užfiksuoti kuo įvairesnių vaizdų, paskui patys ryškindavo nuotraukas. Dažnai su „Ąžuoliuko“ choru koncertuodamas užsienio šalyse, vėliau pažintinėse kelionėse D.Radzevičius taip pat nepaleisdavo iš rankų fotoaparato, tačiau išsamiau menine fotografija pradėjo domėtis prieš aštuonerius metus.
„Peržiūrėjęs bičiulio Mariaus Jovaišos nuotraukas, pastebėjau, kad daugelį dalykų matau kitaip. Tada pradėjau skaityti literatūrą, gilintis į kompoziciją, technines detales, lankytis fotografijų parodose. Taip fotografavimas išaugo į didelį pomėgį“, – prisimena D.Radzevičius. Ir priduria, kad apie jo hobį žinojusi Palangos vasaros skaityklos vedėja Vanda Kliučininkienė pasiūlė surengti fotografijų parodą.
Atsiklausęs Lietuvos fotografų klubo prezidento Jono Staselio nuomonės, ar gali savo darbus rodyti, ir sulaukęs dar vieno paskatinimo, D.Radzevičius pirmajai parodai „Miestai“ atrinko gražiausias akimirkas, užfiksuotas įvairiose pasaulio šalyse. Praėjus metams po 2005 m. Palangos vasaros skaitykloje eksponuotos parodos, chirurgas sudėliojo darbus antrai ekspozicijai „Gamtos siesta“. Beje, tuo pačiu metu VU Santariškių klinikų Vaikų ligoninės ortopedijos skyriuje, kuriame dirba, iškabino fotografijų ciklą „Pasaulio vaikai“.
„Norėjau, kad mažieji pacientai pamatytų kitokios spalvos, kitaip gyvenančius vaikus. Be to, paroda pagyvino ligoninės aplinką. O į Palangos vasaros skaitykloje rengiamas ekspozicijas labai malonu sukviesti draugus, kolegas, artimuosius. Ta proga susitikti su jais, padovanoti savo darbų“, – atskleidžia D.Radzevičius.
Pirmąsias ekspozicijas surengęs iš kelionėse užfiksuotų vaizdų, dabar medikas iš anksto apgalvoja parodos temą, jai ruošiasi ir bando pagauti tam tikrus kadrus. Pavyzdžiui, sumanęs parodyti Šventosios grožį įvairiais metų laikais laukė, kol saulė pasisuks tam tikru kampu ar kol prisnigs.
„Taip dažnai, kaip norėčiau, negaliu išeiti, pavyzdžiui, į Vilniaus senamiestį pagaudyti kadrų, tačiau kelionėse visada fotografuoju. O namie fotoaparatas stovi matomiausioje vietoje, paruoštas fotografuoti, kad bet kada galėčiau nuspausti mygtuką“, – prisipažįsta chirurgas.
Fotografavimą jis vadina poilsiu, atgaiva sielai ir savotišku medžiotojo instinktų patenkinimu. Mat žvelgiant pro stikliuką ir bandant pagauti norimą kadrą kraujas, anot D.Radzevičiaus, užkaista panašiai kaip medžioklėje.

Advokatė tapo klientus, kolegas ir bičiulius

Advokatės J.Zabielaitės pomėgis tapyti portretus taip pat jau išaugo į ne vieną parodą. Prieš ketverius metus ji debiutavo meno srityje, surengdama „Portretinių eskizų“ parodą, o šiuo metu naujais darbais papildyta ekspozicija puošia Lietuvos advokatūros mokymo centro sienas. „Pati nebūčiau išdrįsusi rengti parodos. Pirmaisiais metais net draugams, kolegoms, klientams, kurių portretus tapiau, paveikslų nedovanojau, manydama, kad jie labai prasti. Tačiau tapytojas Audrius Gražys pamatęs mano darbus privertė surengti parodą“, – prisimena J.Zabielaitė.
Advokatė neabejoja, kad nemažai žmonių norėtų rašyti ar tapyti, tačiau bijodami įžeisti profesionalius menininkus to nesiima. „Kiekvieną savo polinkį reikia realizuoti, kad pajustum pilnatvę. Be to, kūryba pradžiugina draugus ir artimuosius“, – įsitikinusi J.Zabielaitė.
Ji pati tapyti pradėjo prieš dešimt metų. Nors nežinojo nei portreto tapymo subtilybių, nei kaip dažus maišyti, tačiau ryžosi pamėginti. Beje, ir dabar advokatė nesivadovauja jokiomis taisyklėmis – tapo taip, kaip jaučia. „Sutikusi žmogų ir bandydama jį pažinti, viduje tarsi nutapau. Tad ir ant drobės perkelti portretą pavyksta lengvai“, – prisipažįsta J.Zabielaitė.
Pirmaisiais metais ji tapydavo kiekvieną savaitę ir portretas gimdavo per dvi tris valandas. Dabar per metus nutapo keturis penkis darbus. „Iš savęs daugiau reikalauju, be to, visus draugus, artimuosius, klientus jau nutapiau, o nepažįstamų žmonių nenoriu piešti, – atskleidžia advokatė. – Man svarbu, kad pleventų sielos ir jausčiau buvimo kartu su pozuotoju prasmę. Užfiksuoju minčių judėjimą veide. Tiesa, negražias praleidžiu, ant drobės perkeliu tik gražiuosius žmogaus bruožus.“
Ji yra nutapiusi Lietuvos advokatų tarybos pirmininką Virginijų Leoną Papirtį, Lietuvos apeliacinio teismą teisėją Algirdas Gailiūną, advokatus Rolandą Galvėną, Rolandą Valiūną, savo tėvą Vytautą Zabielą. Tapydama J.Zabielaitė pažino ir kitų profesijų atstovus – žurnalistą Tomą Dapkų, signatarą Romualdą Ozolą, diplomatą Kęstutį Vaškelevičių, šachmatų trenerį Gediminą Rastenį ir daugelį kitų.

Sukūrė sąlygas visiems pajusti dvasinę pilnatvę

Kūryboje save atrado ir M.Laurinkus. Pasitraukęs iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų ir turėdamas daugiau laisvo laiko jis mintyse pradėjo dėlioti romano siužetą. O rašyti jį pradėjo prieš trejus metus, dar eidamas ambasadoriaus pareigas Gruzijoje. Grįžęs iš diplomatinės tarnybos, užbaigė romaną “Elektra” apie pokarį bei paslaptingos azerbaidžanietės ir lietuvio partizano meilę. “Mane domina tarpukario, pokario ir sovietmečio Lietuvos istorija bei žmogaus dvasinio gyvenimo raida tais laikais. Rašyti mėgau nuo jaunystės, tačiau pasukęs į politiką tam neturėjau laiko”, – sako M.Laurinkus.
Būsimasis diplomatas, studijuodamas lietuvių filologiją, savo kūrybą publikavo Lietuvos pogrindžio laikraštyje “Pastogė”, vėliau kritiniai jo straipsniai buvo spausdinami “Literatūroje ir mene”.
Dvidešimt metų rašymą M.Laurinkus buvo apleidęs, o šiandien tam vėl kasdien skiria laiko. “Beveik baigiau antrą romaną, kurio veiksmas vyksta dabartiniais laikais. Pradėtas jau ir trečiasis. Mano gyvenimo saulė leidžiasi, tad stengiuosi dirbti produktyviai”, – atskleidžia buvęs Saugumo departamento vadovas.
Atsiminimų diplomatas nesiima rašyti, nes memuaristika, jo nuomone, – sudėtingas žanras. “Sukrėsti ir nustebinti galima tik tokiais kūriniais, kaip Balio Sruogos “Dievų miškas”. Šis kūrinys Lietuvos memuaristikoje nepralenkiamas”, – tvirtina M.Laurinkus.
Beje, diplomatas abejoja, ar jau galėtų save vadinti rašytoju, tačiau mano, kad yra pasiekęs tam tikrą lygį ir gali rašyti romanus.
O štai “Senukų” įmonių asociacijos prezidentui A.Rakauskui maldų ir dvasinių nuostatų rašymas – tai bendravimas su nujaučiamais įvykiais danguje ir su realiai regimais žemėje, skleidžiant savo sielos piktąją arba šventąją dvasią. “Užrašau tai, ką išjaučiu kaip aksiomines taisykles. Supratus ir įsisąmoninus jų esmę, keičiasi mano ir kitų požiūris į gyvenimą, didėja sąmoningumas, keičiantis žmonių tarpusavio santykius į gerąją pusę”, – neabejoja verslininkas. Ir priduria savo kūrybos neplanuojantis išleisti. Mat jam rašymas – tai tik priemonė dvasinėms nuostatoms tobulinti.
Vis dėlto A.Rakauskui svarbu, kad kuo daugiau žmonių pajustų dvasinę pilnatvę. Tad Prienų rajone, 160 ha plote, jis įkūrė Visuomenės harmonizavimo parką, kuriame galima ilsėtis ir apsistojus palapinėje, ir keturių žvaigždučių viešbutyje. “Kurdamas verslą jaučiau pareigą padaryti kažką tokio, kas padėtų žmonėms atsikvėpti po savaitės darbų. Vėliau, matant, kaip priešiškai žmonės nusiteikę vienas kito atžvilgiu, subrendo idėja kurti parką, kuriame pati aplinka gerai nuteiktų ir sukeltų viltį, kad mes patys galime viską pakeisti, matydami, kokia graži gali būti mūsų šalis. Į savo šalį visada verta investuoti, jei tik gali daryti tai, kuo visi naudosis”, – apibendrina A.Rakauskas.