Keista, labai keista – vis daugiau ženklų, kad ši Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė išbus visą ketverių metų kadencija.

O juk sąlygos jai dirbti visus ketverius metus buvo tiesiog ekstremalios, nemeilė ir prakeiksmai pačiam A.Kubiliui ir visam Ministrų kabinetui liejosi per kraštus. Įvairaus plauko prognozuotojai skelbė, kad ji išsilaikys ne ilgiau nei pusmetį, o jau po metų tai tikrai iš Vyriausybės neliks akmens ant akmens. Bet ji tebestovi dar vis. O ir ministrų kaita buvo menka. Beje, ir tie pakeitimai buvę į gera.
Čia derėtų prisiminti, kad tokia stabili Vyriausybė Lietuvoje labai neįprasta. Juk 1990–2004 m. pagal Vyriausybių kaitą pirmavome Europoje, ir toji, kuri išsilaikydavo pusantrų metų, būdavo vadinama stabilumo etalonu. Svarbu paminėti, kad dabartinė Vyriausybė išsiskiria dar ir tuo, kad joje aštuoni ministrai iš keturiolikos yra tikri profesionalai ir netgi šviesuoliai, jei lygintume su skirtingų partijų šiuo metu skelbiamais šešėliniais ministrais, tai yra asmenimis, kurie taptų ministrais, jei toji partija po šiemet vyksiančių Seimo rinkimų švęstų pergalę.
Tarkime, pažvelgus į šešėlinę Socialdemokratų vyriausybę, verkti norisi. O panagrinėjus Darbo partijos ar “Tvarkos ir teisingumo” šešelinius ministrus – tai net ir verkti nebesinori. Katastrofa. Jokių naujų veidų, jokių naujų idėjų, ir vienetai profesionalų, bet ir jiems, tarkime, iki dabartinės finansų ministrės Ingridos Šimonytės lygio – šviesmečiai.
Kalbantis su užsienio šalių ambasadoriais Lietuvoje, ne kartą teko girdėti nuogąstavimų, kad jiems neramu dėl būsimų ministrų, – jų kvalifikacijos ir požiūrio. Juk tai gali lemti tiek energetikos, tiek susisiekimo, tiek švietimo projektų ateitį, tiksliau, jų sustabdymą. O tai būtų nekokios žinios mūsų valstybei.
Įdomu tai, kad šiai Vyriausybei gerinant stabilumo rekordus, nestabilumo rekordus demonstruoja vietos valdžia, kurioje per pastaruosius dvylika mėnesių permainų tiek, kiek anksčiau neįvykdavo per visą kadenciją. Taigi Vyriausybė ir savivaldybės, regis, susikeitė vietomis. Jei per metus virsta šeši merai, jei Specialiųjų tyrimų tarnyba kas dvi savaitės semia tai merus, tai vicemerus, sutikite, tai ne šiaip smulkūs rutininiai persistumdymai. O kur dar skandalai dėl alkoholio padauginusių merų. Kitaip tariant, pavyzdžiai iš savivaldybių nelabai įkvepia.
Tačiau negalima suabsoliutinti: net ir dešimt skandalų savivaldybėse dar nereiškia visos savivaldos nuosmukio. Yra ir pozityvių pavyzdžių, ir jų net daugiau nei negatyvių. Būtent juos ir siekia atskleisti “Veidas”, jau ketvirtą kartą rengdamas geriausių merų rinkimus ir pristatydamas geriausiąjį merą. Juo tapo Neringos vadovas Antanas Vinkus. Žinia, kad antroje vietoje atsidūrė sostinės meras Artūras Zuokas, žinoma, turėtų sukelti nemenką rezonansą, tačiau jei už šį teistą savivaldybės vadovą balsuoja patys merai, viceministrai, verslo organizacijų vadovai, tai “Veidas” negali to ignoruoti. Juk mūsų savaitraštis ne pats renka geriausius merus, o tik organizuoja jų rinkimus.