Lietuvos statistikos departamentas pranešė, kad pagal turimus statistinius duomenis ir ekonometrinius modelius įvertintas BVP ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, padidėjo 4,3 proc. Per visus 2011 metus BVP ūgtelėjo 5,8 proc.
Paskelbtą BVP rezultatą galima interpretuoti kaip savotišką preliudiją į prasidedančius 2012 metus. SEB bankas prognozuoja, kad šiais metais šalies BVP išaugs 2,0 proc. Perėjus prie muzikos terminų, dabartinėmis aplinkybėmis itin sunku pasakyti, kaip tolygiai Lietuvos makroekonominis orkestras atliks keturių dalių (ketvirčių) 2012 metų „koncertą“ – pernelyg daug neapibrėžtumo tvyro tiek viduje, tiek išorėje. Vis dėlto yra pagrindo manyti, kad šiuos metus baigsime aukštesne nata nei pradėsime.
Atsakymo į klausimą, kodėl šiais metais mums augti bus kur kas sunkiau nei 2011 m., reikia ieškoti vietos rinkoje. Vartotojų nuotaika subjuro praėjusių metų pabaigoje daugiausia dėl prastėjančios šalies ekonominės padėties ir nedarbo lygio prognozės ateinančiais metais.
Tačiau neskubėkime savęs laidoti. Lietuvos privalumas yra tas, kad ji daugiausia eksportuoja į euro zonos skolų krizės menkiau pažeistas šalis. Kaip prognozuojama, iš pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių penketuko – Rusija, Vokietija, Latvija, Lenkija, Estija – 2012 m. nė viena valstybė nepatirs recesijos. Vertinant mūsų eksporto konkurencingumo tendencijas, be minėtųjų šalių BVP plėtros perspektyvų reikėtų analizuoti numatomus lito kurso pokyčius ir infliacijos Lietuvoje ir atitinkamoje šalyje skirtumą. Iš šių trijų veiksnių sudaryto Lietuvos eksporto perspektyvų indekso pokytis palankiausias prekiaujant su Rusija – 6,4 proc. (prognozuojamas Rusijos ekonomikos kilimas ir didesnė nei Lietuvoje infliacija su kaupu kompensuos galimą rublio susilpnėjimą), o prasčiausias prekyboje su Lenkija – minus 3,1 proc. (nors Lenkijos BVP augs, tikimasi, jog litas dar labiau sustiprės zloto atžvilgiu).
Pastaruoju metu Lietuvoje stabtelėjo vidutinio darbo užmokesčio kilimas, tuo tarpu darbo našumas toliau didėja. Verslininkai beveik nebeinvestuoja į gamybos apimties „pūtimą“, tačiau noriai imasi veiklos efektyvumo didinimo projektų. Darbo užmokesčio sąnaudų produkcijos vienetui mažėjimas taip pat yra vienas iš tarptautinio konkurencingumo „arkliukų“, tiesa, jo reikšmės nereikėtų suabsoliutinti – tekstilės pramonei tai yra kur kas aktualiau nei mašinų gamybos ar chemijos sektoriams.
Kokia bus šalies ūkio „sveikata“ artimiausiais mėnesiais, galima išskaityti iš gamybos pajėgumų panaudojimo ir produkcijos atsargų lygio rodiklių. Deja, pastaruoju metu ženkliai išaugusios produkcijos atsargos atspindi besikaupiančias problemas įmonių lygiu. Apklaustųjų pramonės įmonių vadovų nuomone, produkcijos atsargų sandėlyje situacija dabar yra panaši kaip ir antrąjį 2008 m. pusmetį, t.y. prieš pat Lehman Brothers žlugimą. Tiesa, tuomet produkcijos sankaupos augo toliau ir 2009 m. pradžioje pasiekė rekordinį lygį. Kadangi toliau gaminti „sandėliui“ buvo neprotinga, gamybos pajėgumų panaudojimas 2008-2009 m. žiemą smuktelėjo nuo daugiau kaip 70 proc. iki 60 proc. Šiuo metu gamybos pajėgumai panaudojami maždaug 70 proc. – patenkinamas lygis, kuris gali sumažėti, tačiau ne taip dramatiškai kaip prieš keletą metų.