Į „Veido“ klausimus atsako politologas Mindaugas Jurkynas

VEIDAS: Per pastaruosius kelis mėnesius susikūrė Kristinos Brazauskienės, Neringos Venckienės, Kazimieros Prunskienės, Emigrantų, Vladimiro Romanovo, Artūro Zuoko partijos, atsikūrė Tautininkų partija. Ar teisingas įspūdis, kad visos šios prieš Seimo rinkimus kuriamos partijos taiko į tą patį elektoratą?
M.J.: Akivaizdu, kad visų šių partijų kūrėjai taikosi į vadinamąjį protesto elektoratą. Tuos, kurie per visus dvidešimt metų taip ir neatrado savo interesų atstovų jau tradicinėmis tapusiose konservatorių, socialdemokratų, liberalų partijose. Kita vertus, ir pastarosios partijos stipriai nutolusios nuo deklaruojamos ideologijos.
Tai tas pats elektoratas, kurio balsais kadaise buvo renkami Artūras Paulauskas, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas. Tam tikra parasme – ir Valdas Adamkus, nes jis buvo visiškai naujas veidas politinėje rinkoje.
Žinoma, kai iki rinkimų dar likę aštuoni mėnesiai, tiksliai prognozuoti sunku, bet manau, kad nė viena iš šių partijų nesugebės peržengti 5 proc. balsų barjero, reikalingo norint patekti į Seimą.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, iš kurių partijų naujokai atiminės balsus, nes, pavyzdžiui, valdantieji konservatoriai nelabai slepia džiaugsmą matydami, kaip gausėja jų oponentų, turinčių dalytis tuos pačius rinkėjus, bet nesikėsinančių į centro dešiniųjų balsus?
M.J.: Pirmiausia naujosios partijos „nusiurbs“ balsus nuo R.Pakso „Tvarkos ir teisingumo“, taip pat turėtų nukentėti ir V.Uspaskicho Darbo partija (kurios ir taip, kaip liudija sociologiniai tyrimai, nuolat dalijasi tuos pačius rinkėjus – A.B.). Kokiu mastu – prognozuoti sunku. Dar žiūrėsime, kokie bus naujųjų lozungai – jeigu, kaip dabar skamba, prieš monopolijas, prieš esamą sistemą, prieš elitą, prieš Europos Sąjungą, tai nusitaikyta į labiau nacionalistinį, „Tvakos ir teisingumo“ atstovaujamą elektoratą.
Akivaizdu, kad tai partijos, nukreiptos į kurio nors vieno klausimo sprendimą, – ar tai būtų vadinamasis pedofilijos skandalas, ar sporto bei su tuo susiję klubiniai reikalai, ar verslo reikalai, ar emigrantų bėdos. Negalima atmesti ir paprasčiausių asmeninių ambicijų. Tai nėra kažkas nauja ar grynai lietuviška, Europoje tokių partijų irgi periodiškai atsiranda, bet jos ilgiau vienų rinkimų paprastai negyvuoja.
Manau, kad tam tikrų šansų per rinkimus galėtų turėti Artūro Zuoko TAIP, bet šildymo sezono pradžioje Vilniuje pakilusios šildymo kainos, nuolatinė kova su Vyriausybe padarė A.Zuoką prieštaringai vertinama figūra, o tai gali neigiamai atsiliepti per Seimo rinkimus. A.Zuokas, kaip politikas, yra oportunistas (be neigiamo šio termino krūvio), praktika rodo, kad jis gali eiti į koaliciją ir su Algirdu Brazausku, ir su Andriumi Kubiliumi. Tačiau toks ideologinis lankstumas neleidžia jam tapti nulatiniu apibrėžtų pažiūrų rinkėjų atstovu. Nors tai amžina visų liberalių partijų bėda: pasaulėžiūriškai jie yra labiau kairieji, bet ekonomiškai – gryniausi dešinieji, tad rinkėjai nuolat dvejoja, kurią jų savybę rinktis.
Aišku, kad didžiausią naudą iš tokio neapibrėžtos ideologijos partijų margumyno per Seimo rinkimus turės konservatoriai ir socialdemokratai, kurių elektoratas jau nusistovėjęs ir naujovių ieškoti nelinkęs. Tuo tarpu jų oponentai nuleidinės kraują vieni kitiems ir, vaizdžiai sakant, išsipjaus. Bet gal politinei sistemai tai bus naudinga?
VEIDAS: O jums nekyla įspūdis, kad V.Romanovas su savo partija savotiškai mėgdžioja V.Uspaskichą? Abu ekscentriški milijonieriai, abu partijas pavadino abstrakčiai – vienas „darbo“, kitas „žmonių“, abu kažką apie galimybę būti prezidentais šneka, o jų pirmeivis Jurijus Borisovas tai ir savo prezidentą turėjo. Pabrėžtina, kad visi trys – rusų kilmės kvazioligarchai, lietuviai milijonieriai savų partijų nelinkę kurti.
M.J.: Man krito į akis, kad jiems visiems būdingas šiek tiek užslėptas, bet nuolat prasiveržiantis noras į Lietuvos visuomenę ir lietuvius žvelgti iš aukšto: „Ai, nesusitvarko su valstybe tie lietuviai.“ Pastebėjau, kad būtent šis požiūris daug ką atstumia nuo jų, kaip nuo politinių figūrų.