Kas dabar suskaičiuos, kiek pasaulyje buvo susikūrę kunigaikštysčių, karalysčių, imperijų, valstybių, kurių sienos buvo perbraižomos po kiekvieno mūšio, karo ar net aukščiausių asmenų vedybų.

Geriau nei seni žemėlapiai ar pergamentiniai metraščiai apie keistus, o kartais tragiškus istorijus vingius liudija buvusios sostinės, stebinančios prabangos ir didybės likučiais.

Nuo senų senovės mieste, kuris būdavo paskelbiams valstybės sostine, susitelkdavo valdžia, pinigai, miestas tapdavo kultūros ir visuomeninio gyvenimo centru. Tačiau ten klestėdavo ir politinės bei diplomatinės intrigos. Vykdavo karai, krisdavo galvos ir karūnos, žlugdavo valstybės.
Sostinės titulą užkariautojas neratai suteikdavo kitam miestui. Pasak Pietų Ilinojaus universiteto politologo Edvardo Schatzo, sostinės perkėlimas dažnai susijęs ir su valstybės kūrimo politine geografija, tai yra tokiu būdu bandyta pažaboti konkuruojančias jėgas, stengtasi sukurti gyvybingas institucijas bei užsitikrinti gyventojų, kurie gyvena tos valstybės teritorijoje, paramą.
Išsiruošus į kelionę po Europą ar į Azijos bei Afrikos šalis, pravartu užmesti akį ne tik į kelionių gidą, bet ir į istorines knygas, kad išsirinktum labiausiai traukiantį miestą.

Kur buvo karūnuojami karaliai
Atkreiptinas dėmesys, kad ne visose buvusiose Europos sostinėse galima rasti istorinių paminklų iš šlovingų laikų. Pavyzdžiui, įdomu užsukti į Suasoną, tačiau šis miestas prie Prancūzijos prijungtas VII a. ir iš senesnių laikų jame nieko nebeliko, gal tik gotikinė XII a. katedra bei Šv. Jono abatijos griaučiai. Daugybė buvusių sostinių nukentėjo per karus, bet kai kurios šalys pasirinko jų atstatymo ir atkūrimo kelią. Tarkime, taip atgimė Krokuva.
Vis dėlto daugumai senųjų sostinių bent po keletą autentiškų pastatų pavyko išsaugoti. Taigi šių laikų turistui bent pusdienį verta skirti Europos valstybių lopšiu kartais vadinamam Achenui. Tai Karolio Didžiojo VIII a. įkurta sostinė, dar ir šiandien besididžiuojanti karinių įtvirtinimų likučiais, VIII a. katedra, šalia esančia aštuonkampe bizantiško stiliaus koplyčia, gotikine rotuše. Pusdienio užteks ir Leuvenui, buvusiai Brabanto kunigaikštystės sostinei, kurios senamiestį dabina XV a. rotušė – vėlyvosios gotikos šedevras, stebinantis savo lengvumu.
Dar vienas įspūdingas narsiųjų ir žiauriųjų vikingų karalių miestas – Trondheimas. Šiame Norvegijos mieste senieji laikai keistai sumišę su dabartimi. „Tik įvažiavęs į senąją sostinę, anksčiau vadintą Nidarosu, pajunti jos dvasią – senovės ir šalčio derinį. Anksčiau miestas buvo medinis, bet dėl gausybės gaisrų daugelio pastatų neliko. Tačiau vis dar stūkso didžiausias Skandinavijos medinis pastatas – Stiftsgarden, Trondheimo karališkoji rezidencija, pastatyta XVII a. pabaigoje“, – pasakoja vilnietis Žilvaras Zinkevičius, automobiliu išmaišęs visą Norvegiją.
Pasak pono Žilvaro, pravartu apžiūrėti iš pilko akmens pastatytą Nidaroso katedrą, kurioje buvo karūnuojami Norvegijos karaliai. Katedra pastatyta ant XI a. viešpatavusio karaliaus Olafo II kapo. Šis karalius laikomas Norvegijos globėju. Ypač įspūdinga šios katedros gotikinė arkinė nava ir vitražinis langas-rožė virš įėjimo, suteikiantis pastatui išskirtinės didybės. Turint laiko, Ž.Zinkevičius rekomenduoja aplankyti šalia katedros esančius Arkivyskupo rūmus bei juose įkurtus muziejus – rezistencijos, armijos ir sosto regalijų bei arkivyskupo pinigų kalyklą.
Na, o tiems, kuriems neužtenka atskirų architektūros pavyzdžių ir norisi pasivaikščioti po tikrą senovinę sostinę, verta keliauti į Ispaniją, Toledą, stūksantį ant kalvos prie Tacho upės. Privažiavus istorinį miesto centrą, kvapą užgniaužia galingos sienos ir tvirti vartai. Praėjęs pro juos pasijunti kitame pasaulyje, tik šiuolaikiniais drabužiais vilkintys praeiviai grąžina į realybę… Siauromis vingiuotomis gatvelėmis nužingsniuoji iki XIII a. katedros, stebinančios gotikiniais skliautais ir puošniu bokštu. Tik žengus pro pagrindinį įėjimą pasitinka milžiniškas paveikslas, artimas vilniečių širdžiai, – Kristoforas, nešantis ant peties kūdikėlį. Didžiulį įspūdį daro didžiojo altoriaus užtvaras bei įspūdingos mudecharų stiliaus lubos.
Toledas įdomus ne tik savo katedra – viduramžiais čia klestėjo ir susipynė krikščionių, musulmonų ir žydų kultūros, todėl verta užsukti į sinagogas ir vienintelę likusią mečetę, statytą apie 1000 m. Įspūdingai atrodo balta, saulėje tiesiog švytinti tvirtovė – Alkazaras, tačiau ieškantiems autentikos per daug žavėtis neverta. Alkazaras buvo sugriautas XIX a. pradžioje ir vėliau atstatytas.

Sustingę tarp gyvenimo ir mirties
Pageidaujantiems egzotikos reikėtų rinktis Azijos šalių karališkąsias sostines. Štai Uzbekistane esantis Samarkandas apakina spalvingais vartais, puošniomis mečetėmis, Vietnamo karalių miestas Hujė – eilėmis kapaviečių ir pilkapių, Japonijos karališkasis Kiotas – išskirtinio grožio šventyklų ir gamtos derme.
Kinijoje turistai galėtų klaidžioti nors ir porą metų, ir vis turėtų ką naujo pamatyti, tačiau nuvykus trumpam į savo maršrutą derėtų įtraukti keturias didžiąsias sostines – dabartinį Pekiną ir senąsias Luojangą, Sianą bei Nandzingą. Luojange yra neolito laikų gyvenviečių liekanų, Hanų dinastijos kapų, I a. Baimasi šventykla, V a. uolų šventykla. Nandzingas visais laikas buvo laikomas meno ir kultūros centru. Turistams, bent šį tą girdėjusiems apie Konfucijų, tikrai bus įdomu užsukti į šiam filosofui ir mokytojui skirtą šventyklą, papročių muziejus, apžiūrėti observatoriją ant Purpurinio kalno. O Sianas didžiuojasi moline pomirtine pirmojo kinų karaliaus kariauna.
Ieškantiems amžinos meilės paminklo ar planuojantiems pasipiršti širdies draugei verta keliauti į Indiją, Agros miestą, buvusią Mongolų imperijos sostinę. „Jei važiuoji į Indiją, Tadž Machalį pamatyti būtina, juk tai meilės statinys – graži meilės išraiška“, – teigia keliautoja Ramunė Grigonytė.
Mongolų imperatorius šachas Džehanas vedė valdininko dukrą Arjumand Banu Begun ir ją labiausiai mylėjo iš viso savo haremo. Legendos pasakoja, kad kai žmona mirė gimdydama, imperatorius akimirksniu pražilo. Persų architektai suprojektavo mauzoliejų kaip mečetę su keturiais minaretais. Statybos vyko daugiau nei 22 metus, statė 23 tūkst. darbininkų. Sakoma, jog baigus darbus jiems buvo nukapotos rankos, kad daugiau nieko panašaus nesukurtų. Sau imperatorius norėjo pasistatyti tokį patį mauzoliejų, tik juodą, tačiau didingas užmačias nutraukė sūnus, kuris tėvą įkišo į kalėjimą, o sostinę perkėlė į Delį.

1. Avinjonas – laikinoji popiežių sostinė
Avinjoną gal ir per daug drąsu pavadinti popiežių sostine, tačiau būten čia XIV a. rezidavo net septyni popiežiai, o XV a. – du antipopiežiai. Apie tų laikų miesto galybę ir didybę liudija XIV a. daugiau nei trijų metrų storio miesto sienos su stūksančiais trisdešimčia bokštų, didingais Popiežių rūmais, romaniško ir gotikinio stiliaus pastatais, viduramžišku tiltu, jau nebejungiančiu krantų. Na, o apylinkės garsėja popiežiaus vardu pavadintu vynu – „Chateauneuf Du Pape“.

2. Rio de Žaneiras – aistringos sambos sostinė
Rio de Žaneiras beveik du šimtus metų buvo Brazilijos sostinė, kol 1960 m. šis titulas buvo atiduotas naujai pastatytam miestui Brazilijai. Tačiau dėl to Rio de Žaneiras netapo turistams mažiau patrauklus – daugybę lankytojų sutraukia spalvingi ir ugningi sambos festivaliai bei visame pasaulyje garsūs Kopakabanos paplūdimiai. Miesto panorama geriausia pasigėrėti nuo Korkovado kalno, ant kurio stūkso 38 metrų Kristaus statula, laiminanti miestą.

3. Samarkandas – margaspalvis Rytų perlas
Samarkandas suklestėjo ir Mongolų imperijos centru tapo valdant žiauriajam chanui Timūrui. Šiandien šiame mieste plyti nuostabiausios aikštės, pavyzdžiui, Registano, pastatytos dailiausios medresės ir mečetės, ypač įspūdinga uošvei skirta Bibi-Chanim. Beje, Timūras įsirengė sau kapavietę su prabangiais vartais. Legenda pasakoja, jog prieš mirtį chanas įspėjo, kad jei bus sutrikdyta jo pomirtinė ramybė, kapų niekintojams bus atkeršyta karu. Sovietų archeologai kapą atvėrė 1941 m., o netrukus kilo Antrasis pasaulinis karas.

4. Siano didybę saugo molinių karių armija
Siane negalima neaplankyti didžiulės Dajantos pagodos, mečetės, karštųjų šaltinių, tačiau labiausiai turistus traukia terakotinė armija, jau daugiau nei 2 tūkst. metų sauganti mirusio pirmojo Kinijos karaliaus Cin Ši Chvang-Di ramybę. Legendos pasakoja ir apie ypatingą karstą, kurio šaudyklės nukaudavo kiekvieną įsibrovėlį. Šalia savo kūrinių gyvi atgulė ir meistrai, sukūrę kapo apsaugos įrenginius. Čia taip pat palaidotos ir valdovo sugulovės.

5. Marakešas – pasakų miestas
Marakeše verta apžiūrėti Kutubijos mečetę, Džemaa el-Fna aikštę, paklaidžioti po šurmuliuojančias turgavietes, aikštes, pilnas fakyrų, gyvačių kerėtojų, akrobatų, ir atsipūsti Bahijos rūmų kiemeliuose, stabtelėti prie subtilaus grožio Jusufo korano mokyklos. Čia akimirksniu pasijunti patekęs į senų pasakų pasaulį, kuris savo kvapais ir spalvomis sukuria visai kitokią realybę.

6. Į Kiotą – šventyklų miestą
Kelionė į Kiotą abejingų nepalieka. Nuo Kioto įkūrimo 792 m. iki 1868 m. čia gyveno imperatorius ir buvo sostinė. Tik prieš pusantro šimto metų sostinė perkelta į Edą, pavadintą Tokijumi. Per pastaruosius karus Kiotas išvengė visa griaunančio bombardavimo, todėl čia ir dabar galima pasimėgauti autentiška dvasia. Stebina gausybė muziejų, daugybė senovinių pastatų, šventyklų, vienuolynų, rūmų. Tikrai verta užsukti į Auksinę šventyklą, Kinkakudzį ar Ginkakudzį, kur harmoningai susilieja architektūros ir gamtos paminklai.