Įvairiose Europos šalyse jauno čekų ekonomisto ir filosofo Tomašo Sedlačeko naujausia knyga “Ekonomikos gėris ir blogis” tapo bestseleriu.

Tačiau Lietuvoje ji bestseleriu netapo ir gal net nebus išversta į lietuvių kalbą. Gaila, mat šiame veikale gana daug netikėtų, revoliucingų, net sukrečiančių idėjų bei išvadų. Mažne visos tos išvados tinka Lietuvai, tiksliau, jos valdžiai ir gyventojams.
Pasak T.Sedlačeko, ekonomika turi būti susieta su morale ir visame kame reikalingas saikas. Bet jo niekur nebėra, žmonės daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, dirba kaip išprotėję, jų krūvis tris keturis kartus didesnis nei prieš tris dešimtmečius, visko jie nori vis daugiau. Dauguma nepatenkinti tuo, ką turi, o reklamos tą nepasitenkinimą dar didina. Nors išeitis iš šio užburto rato yra – užtektų džiaugtis tuo, ką turime.
Dar viena netikėta mintis iš šios knygos: nuolatinis ūkio augimas nėra kelias į rojų. Čia jau nuo kėdės nukristi turėtų dauguma mūsų politikų, kurie mano, kad geriausia, kai ekonomika, tiksliau, BVP, kasmet didėja po 10 proc. ir kai panašiais tempais didėja vartojimas. Nors T.Sedlačekas mano, kad žvelgiant logiškai kažkokia riba turėtų būti, ir pateikia šokolado pavyzdį: juk žmogus negali šokolado suvalgyti 5–10 proc. daugiau nei pernai, o kitais metais – dar 10 proc. daugiau, ir taip be galo. Nesvarbu, kad šokolado gamintojai norėtų, jog taip būtų, bet taip nebus.
Panašiai viskas ir ekonomikoje. “Kartais ūkis auga, ir mes tuo džiaugiamės, kartais – ne, ir liūdėti dėl to neverta. Panašiai vyksta su mažais vaikais: vieną savaitę jų ūgis šokteli į viršų keliais centimetrais, o kitus tris mėnesius stovi vietoje. Mūsų ekonomika ir demokratija gali būti stabilios ir be nuolatinio augimo”, – sako ekonomistas.
Čia jau kokie technologijų guru sušuktų, kad šis čekas kalba niekus, nes be vartojimo bei ekonomikos augimo nebus ir pažangos. Tačiau verta panagrinėti Japonijos pavyzdį. Jos ekonomika nebeauga – gal net galima teigti, kad ji pasiekė lubas. Vieni tai laiko didžiule bėda, bet lankantis Japonijoje teko patirti, kad nemažai japonų dėl to nesijaudina: jie mano turį visko, ko jiems reikia, ir džiaugiasi, kad jų nacija – viena turtingiausių ir pažangiausių pasaulyje, nors BVP ir nedidėja po 10 proc. kasmet.
Mūsų premjerui Andriui Kubiliui labai patiktų T.Sedlačeko siūlymai valstybėms rinktis griežtą taupymo kelią, tik gal ne taip patiktų raginimai išsivaduoti iš skolų. Ir tikriausiai daugumai Lietuvos politikų, ypač Gediminui Kirkilui, nepatiktų šio ekonomisto ir filosofo primenamos senos tiesos. Pavyzdžiui, seniausias žmonių aprašytas ekonomikos raidos ciklas yra Biblijoje: Egipto faraonui sapne pasirodė septynios riebios ir septynios liesos karvės. Riebias suėdė liesosios. Sapnų aiškintojas (tarsi vyriausiasis faraono ekonomistas) patarė savo šeimininkui per septynerius sočius metus sukaupti grūdų atsargas, kad egiptiečiai per septynerius liesus metus nejaustų alkio. Faraonas pakluso išmintingam patarimui.
Ištisus tris tūkstantmečius ši istorija kartodavosi. Pastarąjį kartą irgi buvo septyneri sotūs metai – 2001–2008-ieji. Tačiau per šį laikotarpį nieko nesukaupėme atsargai, tik be saiko vartojome. Nesumažinome skolų, didinome pensijas ir, nepaisydami tūkstantmetės išminties, iš anksto nepasirūpinome liesais metais.
Apmaudu, kad mūsų politikams niekaip nepavyksta suprasti to, ką suprato jau Egipto faraonai.