Lietuviai įdomybių ir egzotikos įprato ieškoti tolimiausiuose ir atokiausiuose pasaulio kraštuose, tačiau nemažai keistenybių, vertų keliautojų dėmesio, yra ir Europos šalyse. Juolab kad nuo kai kurių skiria tik kelios valandos skrydžio lėktuvu.

Europa įdomi savo istorija, miestais, išsaugojusiais prabėgusių amžių statinius, įspūdingomis pilimis ir dvarais, tačiau joje yra gerokai daugiau dalykų, kuriuos verta pamatyti smalsiam keliautojui. Pavyzdžiui, šiaurėje norisi pasigrožėti pašvaistėmis ir beveik visą parą trunkančia diena ar naktimi, pietuose – tropiniais sodais, nuostabaus grožio pakrantėmis, o kur dar Alpių, Siera Nevados, Tatrų ar Karpatų kalnai. Yra ir daugiau objektų, keliančių nuostabą net ir patyrusiams keliautojams.

Milžinų pasaulyje

Mėgstantiems jūros šėlsmą ir kalnų didybę vertėtų pasukti į Airiją. Turistinės Airijos vizitinė kortelė yra sodriai žalia laukų spalva, gotikinių vienuolynų griaučiai bei akmeninėmis tvoromis padalyti laukai, bet ne mažesnį įspūdį padarys ir Mohero uolos, Barenas ar Milžinų kelias.
Banguotos, apie 200 m aukščio Mohero uolos Klero grafystės pakrante driekiasi apie 7–8 km. Palei pat kraštą įrengtas pėsčiųjų takas, o užsižiopsojusius keliautojos saugo turėklai. Žingsniuojant takeliu akį traukia fantastiniai uolų siluetai, tarp kurių galima atpažinti ir sėdinčią moterį. Viena legenda pasakoja, kad tai suakmenėjusi ragana, kuri skandindavo laivus, o kita – esą mergina, nesulaukusi nuskendusio mylimojo, suakmenėjo iš ilgesio.
Nenuostabu, kad tokia ypatinga vieta apipinta daugybe legendų ir pasakojimų. Stovint ant galingos, vingiuotos pakrantės sienos, į kurią rūstus vėjas gena putotas Atlanto bangas, kartais sublizgančias nuo retų saulės spindulių, užgniaužia kvapą nuo tobulos gamtos didybės ir vaizdo, verto genialiausio dailininko teptuko ar poeto romantiko eilių.
Iki soties pasimėgavus rūsčia gamta, galima pasukti link Bareno. Čia nustebina dar rūstesnis vaizdas – akmeninė suskeldėjusi žemė ir vandenyno bangų purslai, ištykštantys į kelių metrų aukštį. Šį keistą peizažą suformavo paskutinis slenkantis ledynas, o Bareno terasos, kur ne kur pasidabinusios skurdžiais augalais, kyla iki pat Sliv Elvos kalno viršūnės.
Mohero uolas ir Bareną galima apžiūrėti tą pačią dieną, o štai norint pamatyti Milžinų kelią jau reikia skirti daugiau laiko. Pamatęs unikalų gamtinį darinį nenorom prisimeni legendas apie milžiną, kuris išgrindė kelią per jūrą iki pat Škotijoje esančios Stafos salos, kad joje gyvenančiai mylimajai nereikėtų bristi per jūrą. Kelias atrodo išgrįstas taisyklingomis šešiakampėmis bazaltinėmis kolonomis ir driekiasi į jūrą daugiau nei 140 m. Tyrinėtojai suskaičiuoja apie 40 tūkst. stulpų, kurie yra gamtinių kataklizmų, vykusių prieš milijonus metų, palikimas. Beje, netoliese yra ir kitų įdomių uolų: galima pasiklausyti vėjo, grojančio Vargonų uola, pabandyti įsivaizduoti, kas galėjo sėdėti milžiniškame Išsipildymo soste.
Norėtųsi į Stafos salą briste nubristi, bet kadangi mes nesame milžinai, tai reikėtų nepraleisti progos joje apsilankyti keliaujant po Škotiją. Į salą plaukiama laiveliu, bilietas kainuoja apie 80 eurų, ir net esant ramiam vėjui supa gana stipriai, tačiau nemaža kaina ir net jūros liga greitai užsimiršta pamačius įspūdingą vaizdą – legendomis apipintą 69 m ilgio ir tokio paties aukščio prie įėjimo Fingalo olą, suformuotą iš bazaltinių kolonų. Atrodo, pati gamta pastatė katedrą ar tobulą koncertų salę ūžaujantiems vėjams ar legendiniams milžinams. Ne veltui ši ola įkvėpė dar visai jauną kompozitorių Felixą Mendelssohną sukurti „Hebridų uvertiūrą“, kuriai lipte prilipo Fingalo olos pavadinimas. Tobulu gamtos kūriniu grožėjosi romantizmo kūrėjai Johnas Keatsas bei Walteris Scottas.
Rūsčios gamtos, taip pamėgtos romantikų, Škotijoje ieškoti netenka – pasukus bet kur į kalnus akį džiugina violetiniai viržių žiedai, prigesintos žalios, rudos spalvos ir kalnų viršūnės, o kur dar kriokliai, kurie ilgiau pabuvus kalnuose tampa tiesiog įprastu, jau nieko nestebinančiu vaizdu. Tačiau nuplaukęs į Arano salą stabteli iš netikėtumo – nosį pakutena kvapai, kurie labiau dera Viduržemio regiono paatogrąžių sodams, o vėjas šiaušia vešlius palmių lapus. Tokį pat nuostabą keliantį parką galima rasti ir prie Culzeano pilies. Pasirodo, šiltosios Golfo srovės veikiamos žiemos čia būna labai švelnios, tad gali klestėti egzotiški augalai.
Norintieji keliauti į Skandinaviją nenusivils pasirinkę Norvegiją ir į maršrutą įtraukę Nordkapą, šiauriausią Europos tašką, Trolio Liežuvį, uolą virš tarpeklio, ar Briksdalio ledyną. „Jei šeimos važiuoja į Norvegiją, tai aš joms rekomenduočiau važiuoti į vakarinę dalį, link fiordų. Ten yra garsusis Sognės fiordas, vienas ilgiausių pasaulyje, ir Lyso fiordas, virš kurio pakibusi garsioji Preikestoleno (Sakyklos) uola. Tai pasaulinio lygio objektai“, – pataria geografas ir keliautojas Rytas Šalna.
Pasak R.Šalnos, pasaulinio lygio objektai yra Alpės, ypač vaizdingi kalnų ir ledynų vaizdai Austrijoje ir Šveicarijoje. Šveicarijoje yra garsusis Jungfraujoch – aukščiausiai iš vienos vietos pakylantis geležinkelis. Viršutinė aikštelė yra 3,5 km aukštyje. „Pakilus į tokį aukštį galima patirti ir išretėjusio oro poveikį, ir kalnų zonų kaitą, matyti įspūdingas panoramas, pastovėti ant ledyno. Europoje ne tiek daug vietų, kur tai galima patirti“, – pasakoja keliautojas.

Kaip į kitą planetą

Na, o norintiems dar atšiauresnių ir egzotiškesnių vaizdų verta patraukti į Islandijos salą. Čia nuolat kas nors vyksta – trykšta geizeriai, burbuliuoja purvo duobės, rūksta tai vienas, tai kitas ugnikalnis, žioji kraterių kiaurymės, garma kriokliai, stebina ledo laukai ar spindintys pastelinių spalvų ledkalniai ir juodi bei raudoni lavos tyrai.
Verta pasigrožėti galingu Vatnajokudlio ledynu, kuriame, mokslininkų manymu, yra tiek vandens, kiek visos Europos ledynuose. O kaip aplenkti Haukadaluro slėnį, kuriame trykšta ne tik Strokuro ir Didžiojo geizerio srovės, bet ir 50 mažesių geizerių. Tiesa, jau ne vieną tūkstantmetį skaičiuojančiu Didžiuoju geizeriu gali ir netekti pasigrožėti, jis išsiveržia tik retkarčiais, o štai Stokuras džiugina smalsuolius kas 10 minučių.
Beje, visoje Islandijoje geizerių ir kunkuliuojančių purvo vonių, siera rūkstančių fumarolių suskaičiuojama daugiau nei 3 tūkst. Įdomu, jei tik yra galimybė, bent iš tolo pasižiūrėti į gimstančią Tursėjos salą ar rūkstančius ugnikalnius. Na, o egzotiškų potyrių ieškotojai, norintys pasijusti Mėnulyje ar kokioje nežinomoje planetoje, traukia į akmenuotą centrinę Islandiją.
Keliautojams, norintiems pasigėrėti ugnikalniais, bet bijantiems atšiauraus Islandijos klimato, nosies nukabinti nevertėtų – juk galima saulėtekį sutikti ant Teidės ugnikalnio Kanarų salose arba pasigrožėti kibirkščiuojančiu Strombolio ar dundančiu Etnos ugnikalniu Sicilijoje. Žingsniuojantiems link tolumoje dunksančio Etnos ugnikalnio pakeliui galima įsitikinti jo galybe, žvelgiant į lavos laukus ir juose stovinčius namus milžiniškų akmenų išmuštomis skylėmis stoguose ir sienose. Pasakojama, kad žmonės, norėdami išvengti turtui ar net gyvybei grasinančių lavos srautų, melsdavosi, aukodavo pašventintos šv. Agotos duonos, ir esą lava pakeisdavusi kryptį.
„Įspūdingi ir tie kalnai, kurie nesispjaudo ugnimi. Kad tuo įsitikintum, tereikia užsukti į nuostabų Elbės slėnį netoli Drezdeno“, – teigia vilnietė Rasa. Laikas, vėjas, lietus ir saulė išskaptavo iš galingų uolų pačius fantastiškiausius pavidalus. Atrodo, čia senovės architektai nuolat sėmėsi idėjų, kaip sukurti ir dabar mus džiuginančių pilių bokštus, šventyklų kupolus ar gotikines smailes.
„Savo akimis negalėjau patikėti, kai gidas parodė šiuolaikinių dangoraižių panoramą. Vėliau teko skaityti, kad ši panorama panaši į Manhatano vaizdą. O kur dar keistos uolos, primenančios garvežį, sustingusius žmonių siluetus, karališkos pilies griuvėsius“, – pasakoja keliautoja.
Dažnai po kalnus keliaujanti Asta teigia, kad grožiu Elbės slėniui prilygsta tik milžiniški akmeniniai grybai. Tokį įspūdį kelia didžiuliai moreniniai stulpai, karūnuoti nemažu akmeniu. Liaudyje ši gamtos išdaiga vadinama įvairiai – velnio pirštais, suakmenėjusiais elfais, skrybėlėtomis damomis. Moreninius stulpus galima apžiūrėti Italijoje, Pietų Tirolyje, Prancūzijos Alpėse ir Serbijoje.
Pasak Astos, ji įsimylėjusi ir didingąsias Dolomitines Alpes, užburiančias spalvų kaita. Dieną kalnai būna blyškių šviesių atspalvių – pilki, rusvi, balsvi, gelsvi, o vakare leidžiantis saulei sušvinta rausvomis, raudonomis ar oranžinėmis spalvomis.
Stebinančių savo unikalumu vietų Europoje nemažai: čia yra urvų su stalaktitais bei stalagmitais ir sustingusių ledo labirintų juose, antras pagal dydį pasaulio kanjonas Kroatijoje, Samarijos tarpeklis Kretoje ar Verdeno Prancūzijoje, vadinamoji Almerijos dykuma Ispanijoje ir daugybė kitų, kurių visų ir neišvardysi.