Prieš du dešimtmečius, kokioje 1989-ųjų pabaigoje ar 1990-ųjų pradžioje, staiga suvokiau, kad tampa visiškai nebeįdomu sekti, kas vyksta Sovietų Sąjungos deputatų suvažiavime (kuriame kiekvieną nuskambėjusį žodį, ypač Lietuvos atstovų, dar prieš metus gaudyte gaudydavome).

Atėjo toks net ne suvokimas, o pajutimas, kad dabar mums daug svarbiau, kas vyksta Lietuvoje ir Vilniuje, o ne Sovietų Sąjungoje ir Maskvoje, nes nuo šiol Lietuva jau pati lemia savo ateitį. Nors vis dėlto buvusi bendra sovietinė praeitis dar tebelaikė, ypač kad Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių vertinimas virto svarbiu politiniu veiksniu, dar ir šiandien tam tikru laipsniu veikiančiu tarpvalstybinius santykius.
Bet prieš kurį laiką pastebėjau, kad man tapo visiškai neįdomus buvusios Sovietų Sąjungos, ar Rusijos, gyvenimas. Iš naršyklės netgi prapuolė nuorodos į įvairius rusakalbius forumus ir tinklaraščius, kuriuose kadaise buvo įdomu sekti diskusijas politikos, gyvenimo, istorijos klausimais. Pagalvojęs kodėl, suvokiau, kad nebematau jokios prasmės kištis į kitos šalies gyvenimą ar juo labiau vertinti bei patarinėti jos piliečiams, kurių nūdiena man visiškai svetima.
Rusija domina tik tiek, kiek joje vykstantys procesai liečia Lietuvos ar Europos Sąjungos interesus – prekyba, energetika, saugumas. Lygiai tiek, kiek ši didelė valstybė domina ir kitus europiečius. Užtai labai domina diskusijos dėl bendros Europos ateities. Netgi kokią įtaką tam turi grynai prūsiška Vokietijos kanclerės liuteronės Angelos Merkel kilmė, atsižvelgiant, kad Europos Sąjungos pamatus klojo katalikai bavarai. Nors atsižvelgimas, jog prie šono turime didelę ir labai neprognozuojamą kaimynę, niekur nedingo, kartu atsirado suvokimas, kad Lietuvos ateitį lems ne Rusijoje, o Europoje vykstantys procesai.
Vis dėlto, nors iš sovietinės praeities jau negrįžtamai išėjome, į europinę ateitį dar galutinai neatėjome. Praeitis tebetrukdo, nors jau šaukiama: baikit kaltinti sovietinę praeitį, du dešimtmečius nepriklausomoje Lietuvoje gyvename, čia mūsų valdžia viską sumovė! Tokiems rėksniams norisi pasakyti, kad mes tik dabar pagaliau ėmėme suvokti, kokią didžiulę žalą mums iš tiesų padarė sovietmetis. Dvidešimt metų reikėjo savarankiškai nugyventi vien tam, kad ją išvystume. Tam reikėjo ir pamatyti, kaip pasaulyje žmonės gyvena, ir sukurti dalyje Lietuvos europinę, civilizuotą būtį, kurios fone ėmė ryškėti visos sovietinės negerovės bei piktžaizdės.
Apsidairykime aplinkui – kas iš tų negerovių, kurios mus piktina, nėra sovietmečio palikimas? Blogi, hierarchija grįsti, santykiai tarp žmonių? O kas ir kada įdiegė principą „Ty načalnik – ja durak, ja načalnik – ty durak“? Vagystės, korupcija, mokesčių nemokėjimas? Kas, jei ne kolchozai ir nuosavybės suvalstybinimas išmokė lietuvius vogti ir įdiegė mintį, kad vogti iš valstybės – ne nuodėmė, o visus reikalus reikia tvarkyti „per blatą“? Teisėsauga dirba blogai? Kokią dalį policininkų, ypač – jų vadų, sudaro sovietinio raugo „mentai“? Pensijos mažos, gydytojai renka kyšius, studentai masiškai važiuoja į užsienį, nes Lietuvos aukštosios duoda diplomus, bet ne išsilavinimą? Taigi socialinė sauga, medicina ir švietimas – trys esminės sritys, kurių nepalietė Europos Sąjungos diegtos permainos, ir jos iš esmės liko tokios, kokios buvo sukurtos sovietmečiu.
Kiek šiandieną Lietuvos universitetuose yra profesorių, visą išsimokslinimą – nuo pirmo kurso iki daktarinio mokslo darbo apgynimo – įgijusių kuriame nors iš geriausių Europos ar Amerikos universitetų? O kiek tų, kurių diplome įrašyti V.Kapsuko ir A.Sniečkaus vardai? Betgi tikrai – du dešimtmečiai praėjo, smetoninėje Lietuvoje per tą laiką visas universitetas profesūros, mokslus, neretai valstybės lėšomis, išėjusios Berlyne, Paryžiuje, Vienoje, susibūrė! O posovietinėje Lietuvoje – mokslo, ypač aukštojo, dvasia tebėra sovietinė. Nes kažkada pamanyta, kad neva „lietuviškas“ švietimas, mokslas ir kultūra – tai toji „geroji“ sovietmečio dalis, kurią turime išsaugoti. Tik dabar aiškėja, kad ją pirmą reikėjo rauti su šaknimis.
Politikai blogi, kvailiai ir vagys? Kada paskutinis LKP CK pirmasis sekretorius paliko savo kabinetą dabar Vyriausybės rūmais pervadintame pastate? Jo ir jo bendrų į visus svarbiausius valstybės postus susodinti „patikimi kadrai“ dar tebesvajoja, kad „kubilistano“ košmaras rudenį baigsis ir viskas bus „kaip prie Algirdo“. Juoba renka tuos politikus visuomenė, kurioje mokesčius moka tik vienas trečdalis, o du trečdaliai – arba nedarbingi, arba parazituojantys iš nepelnytai susiveiktų pašalpų, dirbantys nelegaliai, imantys dalį ar visą atlyginimą vokeliuose, sukantys mokesčius, taigi apvaginėjantys tuos pačius pensininkus, apie kurių sunkų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje taip mėgsta parėkauti.
Bet suvokimas, kad tų negerovių ištakos yra praeityje, tad ir jos pačios – nueinančios, įkvepia optimizmo. Juk pastaruoju metu itin matyti, kad užaugo karta (dažniausiai tai baigiamųjų klasių moksleiviai ar pirmakursiai antrakursiai), kuri šioms negerovėms turi tvirtą imunitetą. Nes ji jas aiškiai mato ir atmeta. Šioji sovietmečio visiškai nepaliesta karta jau turi kitokį požiūrį į pasaulį, kuris informacijos amžiuje savaime susiformavo vakarietiškos, europinės civilizacijos veikiamas. Jie skaito tas pačias knygas, žiūri tuos pačius filmus, klausosi tos pačios muziką, žaidžia tuos pačius žaidimus, kaip ir jų bendraamžiai Londone, Niujorke ar Berlyne.
Prieš žmogaus prigimtį nepapūsi, su Biblija nepasiginčysi: jeigu Viešpats prisakė Mozei keturis dešimtmečius vesti tautą iš vergijos per dykumą, nes savą valstybę turi sukurti laisvėje gimusiųjų vaikai, vadinasi, taip ir mums teks. Svarbu suvokti, kad einame teisinga kryptimi ir pusę kelio jau sėkmingai įveikėme.