Pastaruosius ketvertą metų galios svertai grįžo ten, kur ir turėtų būti demokratinėje valstybėje, – į žmonių išrinktų, taigi visuomenės ir viešosios erdvės kontroliuojamų, politikų rankas.

FNTT vadovų Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado atleidimas visiems, prisimenantiems valstybę užvaldyti bandžiusio „valstybininkų“ klano skandalą ir VSD veiklos tyrimo Seime 2006–2007 m. išvadas, iš karto priminė tų laikų šešėlinės valdžios veiklos metodus. Juk lygiai taip pat – dėl VSD pažymos atėmus teisę dirbti su valstybės paslaptimis, taigi praradus galimybę dirbti su pagrindine darbine informacija, „valstybininkai“ susidorojo su parodymus Seimo komisijai davusiais VSD kontržvalgybos vadovais Vytautu Damuliu ir Kastyčiu Braziuliu.
Anksčiau tuo pačiu metodu – be jokio teisinio tyrimo, be jokių formalių bausmių, tik VSD atimant teisę dirbti su slapta informacija, „valstybininkai“ buvo atsikratę keleto jiems netikusių Užsienio reikalų ministerijos bei kitų valstybinių institucijų darbuotojų ar apriboję jų galimybes dirbti valstybės tarnyboje.
Monopolinė teisė suteikti ar atimti teisę dirbti su slapta informacija, kurią įgijo „valstybininkų“ kontroliuojamas VSD, kai jam vadovavo Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius, Povilas Malakauskas, jų pavaduotojai Dainius Dabašinskas ir iš URM deleguotas klano įkūrėjo Albino Januškos artimiausias pagalbininkas Darius Jurgelevičius, buvo vienas svarbiausių viso valstybės tarnybos aparato ir netgi dalies politikų kontrolės instrumentų. Šio instrumento panaudojimas (pirmą kartą per penkerius metus) prieš naują, itin sėkmingai dirbusią FNTT vadovybę vėl pagimdė kalbas apie „valstybininkų“ užvaldytą valstybę. Juoba kad šioje istorijoje aktyviai veikusiose VSD ir liberalcentristų valdomoje Vidaus reikalų ministerijoje prieglobstį rado ne vienas aukšto rango „valstybininkas“, įskaitant patį D.Dabašinską.
Tačiau kalbantieji apie „valstybininkų“ klano atgimimą pro akis praleido vieną esminį faktą: vien tradicinio „valstybininkų“ metodo panaudojimas atsikratant neįtikusių teisėsaugos pareigūnų sukėlė milžinišką skandalą. Metodas buvo įvardytas, klano narių pavardės pradėtos linksniuoti žiniasklaidoje, Seime skandalą nedelsiant ėmė tirti Antikorupcijos komisija, prie Prezidentūros savo pasipiktinimą atgijusiais „valstybininkų“ veiklos metodais pareiškė tūkstantinė minia.
Tais laikais, kai klanas faktiškai valdė valstybę, nieko panašaus nebūtų buvę vien todėl, kad žmonės nebūtų žinoję ir supratę, prieš ką ir kodėl reikia protestuoti, – anksčiau, susidorodami su pareigūnais ar politikais, „valstybininkai“ per sąjungininkus žiniasklaidoje sugriaudavo jiems neįtikusiųjų reputaciją (kaip tai buvo padaryta, pavyzdžiui, su prezidento patarėju Dariumi Gudeliu).
Dabar padėtis visiškai atvirkščia: V.Gailiaus ir V.Giržado, kaip nuo mafijos nukentėjusių kovotojų su korupcija, reputacija gerėja valandomis, o „valstybininkų“ metodą panaudojusieji prakaituoja Seimo Antikorupcijos komisijos apklausose ir painiojasi tarp savo parodymų. Svarbiausia, visiškai akivaizdu, kas priims sprendimus tiek dėl FNTT vadovų, tiek dėl jų atleidimą suorganizavusių veikėjų, – tai bus politikai: Seimo nariai, partijų vadovai, prezidentė, premjeras, bet ne koks „strateginis Albinas“ (kaip pravardžiuotas A.Januška), sėdintis į akis nekrintančiame URM kabinete.
Beje, šiandien A.Januška gauna signataro rentą (tai reiškia, kad neturi jokio oficialaus darbo) ir vaizduoja arba iš tiesų yra visiškai atkirstas nuo informacijos, kurios kontrolė buvo vienas iš trijų „valstybininkų“ galios šaltinių (šalia pinigų srautų valdymo ir jau minėtos valstybės tarnybos kontrolės per VSD pažymas). Jo epinė klaida buvo išėjimas viešumon pernai spalio pabaigoje, interviu „Verslo žinioms“ priekaištaujant, kad kovoje su „Gazpromu“ Ūkio ministerija nesiekia trečiojo akcininko – „E.ON Ruhrgas“ paramos. Jam taip kalbant, iki sutarties tarp Ūkio ministerijos ir E.ON pasirašymo buvo likę tik kiek daugiau nei mėnuo.

Svertai rinkėjų rankose

Šiandien niekas neabejoja, kad visus reikalus, susijusius su Visagino atominės elektrinės ir dujų terminalo statyba, derybas su „Gazpromu“ dėl dujotiekių atskyrimo kontroliuoja du žmonės – energetikos ministras Arvydas Sekmokas ir premjeras Andrius Kubilius, turintys šiais klausimais visišką Dalios Grybauskaitės paramą. Prie „valstybininkų“ energetikos reikalus kontroliuodavę „Gazpromo“ tarpininkai iš „Dujotekanos“ yra nuošalėje ir galvoja, kaip atremti Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos puolimą, siekiant išstumti juos iš dujų verslo.
Rusijoje būsimuoju Lietuvos energetikos ministru įvardijamas buvęs „Lietuvos energijos“ vadovas Rymantas Juozaitis kol kas šnekasi su socialdemokratais, atvirai demonstruojančiais nepritarimą Vyriausybės energetikos projektams. Gal jis, kaip sklinda gandai, ir kontroliuoja iš Rusijos ateinančius pinigus atominio ir dujų terminalo projektams stabdyti, bet galią juos sustabdyti įgis tik tuomet, jeigu taip nuspręs rinkėjai, rudenį išrinkdami į valdžią socdemus ar „darbiečius“. O jeigu neišrinks – neįgis.
Tiesiog per pastaruosius kelerius metus „valstybininkai“ patyrė strateginį pralaimėjimą (nors tai nereiškia, kad jie negali pasiekti taktinių laimėjimų): iš viršpartinės grupės tarsi nepriekaištingą reputaciją turinčių įtakingų valstybės tarnautojų, su jais artimus ryšius palaikančių žymių žurnalistų, kultūros ir mokslo veikėjų, verslininkų, apie kurią garsiai nekalbama, bet visados turima galvoje, jie virto grupele konkrečiai įvardytų, daugiau ar mažiau susikompromitavusių, su labai konkrečiomis socialdemokratų ir nesavarankiška satelitine liberalcentristų partija susijusių asmenų, kurių buvimas valdžioje ir įtaka valstybės gyvenimui tiesiogiai priklauso nuo rinkėjų malonės.
Tad tikrieji neoficialios galios centrai Lietuvoje pasistūmėjo ten, kur jie yra visose demokratinėse valstybėse, – į įtakingas visuomenines organizacijas, galinčias per rinkimus užtikrinti balsus politikams, kurie, dar būdami valdžioje, stengiasi nepamiršti savo perrinkimo garantų.
Tradiciškai tokios organizacijos yra trys: verslo susivienijimai, profesinės sąjungos ir religinės bendruomenės. Nors Lietuvoje – tik pusantros, nes mūsų profsąjungos silpnos, o ir Bažnyčios įtaka rinkėjams šalyje nėra didelė.