Europos Sąjungai nepavyksta išsiieškoti milijardų nesąžiningai panaudotų eurų, iki šiol nėra patikimų duomenų, kurie bent jau padėtų nustatyti sukčiavimo mastą, o kai kurios valstybės narės labai nenoriai teikia informaciją apie išaiškintus nesąžiningus lėšų panaudojimo atvejus, – tokius nerimą keliančius faktus išsiaiškinau rengdamas pranešimą Europos Parlamente apie kovą su sukčiavimu Europos Sąjungoje.
Sklaidant Europos Komisijos ataskaitas, tapo aišku, kad jau 1989 m. buvo konstatuojama, jog trūksta patikimų duomenų apie nesąžiningą lėšų panaudojimą, paradoksalu, tačiau praėjus daugiau nei dvidešimt metų, esu priverstas konstatuoti tą patį.
Pristatant pranešimą už biudžeto kontrolę atsakingame EP komitete, europinės kovos su sukčiavimu tarnybos OLAF generalinis direktorius G. Kessler reiškė pritarimą ir palaikymą išsakytoms mintims, kad nesugebėjimas susirinkti duomenų iš atskirų valstybių narių, neleidžia atsakingoms institucijoms ir tarnyboms veikti efektingai.
Nors  kovos su sukčiavimu tarnyba buvo įsteigta jau 1999 m., tačiau iki šiol jos veikimas konkrečių valstybių narių atžvilgiu yra labai ribotas, todėl tarnybos veikla pati savaime daro tik nedidelę įtaką, kad pinigai iš ES fondų ir biudžeto būtų panaudojami sąžiningai ir nepažeidinėjant galiojančių taisyklių.
Ši problema, mano manymu, nėra vien „nesugebėjimo sužiūrėti“, kas dedasi atskirose valstybėse narėse, problema, tai yra ir atsakomybės problema. Kai atsakomybė už nesąžiningą lėšų panaudojimą tenka tik atskiroms valstybėms narėms, jos nėra suinteresuotos apie tai informuoti, nes pranešusios apie didelį pažeidimų mastą būtų kritikuojamos ir netgi rizikuotų prarasti ES paramos lėšas.
Tokia situacija negali tęstis, nes Europos Sąjungai toliau plečiantis, „sužiūrėti, kas dedasi“ bus vis sunkiau, todėl, esant dabartinėms kovos su sukčiavimu spragoms, laukti geresnių rezultatų būtų naivu.
Savo pranešime raginu Europos Komisiją prisiimti atsakomybę dėl nesąžiningai panaudotų lėšų susigrąžinimo iš valstybių narių ir imtis lyderystės, nustatant vienodus pranešimų apie sukčiavimo ir pažeidimų atvejus metodus bei taisykles. Ši institucija turi būti atsakinga už tai, kad Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami maksimaliai sąžiningai ir maksimaliai efektyviai.
Atrodytų trūksta tiek nedaug – tik taisyklių bei duomenų teikimo metodų suvienodinimo ES mastu, tačiau to nesugebama padaryti dešimtmečiais! Šį faktą galima interpretuoti plačiau. Tai rodo, kad galbūt ir Europos Komisijos galios ir atsakomybė turėtų būti peržiūrėtos.
Tačiau vilties, kad einame teisingu keliu, teikia tokie sprendimai, kaip ką tik Lietuvos pasirašyta finansinės drausmės sutartis, kuri ne tik leis bet ir įpareigos užtikrinti reikiamą drausmę ir atsakomybę naudojant atskiros valstybės, o tuo pačiu ir visos Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigus.