Vyriausybės intencijos buvo pagirtinos, bet neįgyvendintos
Ministrų kabineto nariams pavyko realizuoti vos kas ketvirtą sau išsikeltą prioritetinį uždavinį.
Permainų koalicija ir jos Vyriausybė de facto jau baigė savo darbą, kad ir kas iš jos liktų po koalicijos brolžudystės. Rinkimų metais ir taip būdavo daugiau priešrinkiminės agitacijos nei atsakingo darbo, o šįsyk dar prisidės interpeliacija vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, inicijuota koalicijos brolių konservatorių, taip pat diskusijos dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. Tad daug racionalių darbų laukti nebeverta ir galima jau dabar susumuoti Ministrų kabineto darbus.
2008 m. lapkričio pabaigoje tuomet dar pretendentų į ministrus „Veidas“ paprašė įvardyti tris prioritetinius uždavinius, kurių atlikti jie ir eina į Vyriausybę. Deja, šiandien akivaizdu, kad tarp siekių ir rezultatų – praraja.
Tuomet kėlėme klausimą, ar gali ištraukti iš krizės debiutantų Ministrų kabinetas, mat trečdalis jo – neautoritetingi, neprognozuojami, nes nebuvo vadovavę net bent kiek didesniam kolektyvui. Šeši iš keturiolikos kadenciją pradėjusių ministrų poste neišsilaikė. Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų vedlių neliko Vyriausybę iš naujo tvirtinant po prezidento rinkimų. Ūkio ministras Dainius Kreivys paslydo dėl privačių ir viešųjų interesų konflikto, paskyręs ES paramą savo mamos įmonei. Užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką dėl nuomonių skirtumo nušlavė prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors jai taip ir nepavyko eliminuoti apsaugos ministro Gedimino Kazlausko, kad ir kiek ji viešai įrodinėjo, jog jis netinkamai atlieka savo darbą. Remigijų Vilkaitį iš kultūros ministro posto atšaukė pati jį delegavusi Tautos prisikėlimo partija. Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavęs Algis Čaplikas pats atsistatydino dėl pavaldinio korupcijos skandalo. Tad šiandien šešiais iš penkiolikos atvejų tenka vertinti nebe tų, kurie prisiėmė įsipareigojimus kadencijos pradžioje, konkrečių darbų rezultatus.
Vertintini ne norai, o rezultatai
Kai kurių ministrų užmojai buvo kukloki ir sunkiai pamatuojami, bet kai kurių – neadekvatūs realybei. Štai ministras pirmininkas Andrius Kubilius šventai tikėjo, kad Lietuva pagal korupcijos lygį bus tarp dvidešimties skaidriausiųjų, nors šiandien yra vos 50-a.
Vis dėlto A.Kubilių reikia pagirti kaip krizės įkarštyje sugebėjusį suvaldyti valstybės finansus kur kas geriau nei daugelis kitų ES valstybių premjerų. Nors valstybės skola ir ūgtelėjo 2,4 karto, bet prie to nemažai prisidėjo jo pirmtako duoti įsipareigojimai ir būtinybė grąžinti ankstesnes skolas, o dabar skolos augimo tempai lėtėja. A.Kubilius pats asmeniškai bandė atverti verslui eksporto duris į autoritetingas užsienio kompanijas. Jis pirmas per 22-ejus nepriklausomybės metus išdrįso imtis energetikos pertvarkos, nors ir nespėjo pasistūmėti, kiek buvo užsimojęs.
Deja, premjeras padarė ir nedovanotinų klaidų: naktine mokesčių reforma pritrėškė privatų sektorių, neįgyvendino esminių viešojo sektoriaus reformų, ne be jo asmeninio indėlio užviręs FNTT skandalas ant kortos gali pastatyti energetikos projektų įtvirtinimo šansą.
Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Komentarai (5)
Komentuoti
Loading ...
Taip jau atsitiko, kad A.Čapliko ir R.Palaičio tandemas gali nusitempti į politinį užribį ne tik savo aplinką, bet ir prie jos prisišliejusius valinskinius “samurajus”. Nežinau ar visi šie sutiks sau “harakiri” pasidaryti naujų LiCS partnerių garbei. O gal Arūnas palieps saviems ministrams pakentėti iki Seimo rinkimų ir taip palaukti geresnių laikų.
Tolimesnio valdžių darbo variantai gali būti įvairūs, nes jie priklausys nuo atskirų, valdžią turinčių politikų pastangų. Buvusioje ganėtinai nestabilioje situacijoje Seime ir Vyriausybėje dirbant su tokiais partneriais, kaip LiCS “gudručiai”, TS LKD partija neturėjo ką prarasti. Pasakysiu dar tiesiau. Stebiuosi A.Kubiliaus diploamatine kantrybe ir ilgu atkakliu manevravimu. Jai premjeras būtų nelankstus dviejų damų įnoriams ir visokioms jį pamokančioms replikoms, tai valdančioji dauguma galėjo subyrėti jau anksčiau. Atsimenu net kelis momentus, kai tą galėjo padaryti prezidentė D.Grybauskaitė.
Nežiūrint nuolatinio žiniasklaidos ir kas tik netingėjo premjero “dėjimo į šuns dienas”, visuomenė suprato jo būtinas ir gan sėkmingas pastangas krizės laikotarpiu. Tad prezidentės santūri laikysena koalicijos atžvilgiu keldavo pasitikėjimą ir šalies vadove. O kai ji energingai dorojo jai neįtikusius ministrus, tai A.Kubiliui, manau, ne kartą “šaltų nervų” prisireikdavo, kad nepratrūkti. Gal kai kam netgi patiko toks ryžtingas prezidentės vykdomas “galvų kapojimas”.
FNTT atveju viskas atsitiko kiek kitaip, negu kažkas suplanavo. Jekelaičio laidoje bent keli kairės pozicijos pašnekovai taip pat negalėjo paaiškinti kitaip prezidentės sprendimo, apart: “ji kažką apie FNTT vadovus žino”. Stop. Jei žino jų neteisėtus veiksmus, tai nedelsiant šią informaciją turi sužinoti prokuratūra ir imtis tyrimo. O jei nieko nežino? Tai, kaip tada? Tada prezidentė būtų “prie to pačio”.
Lietuvoje plačiai mąstančių ir giliau žvelgiančių tikrai netrūksta. Kai sužaidžiama neprofesionaliai – viskas kaip ant delno. Rezultatai? Su jais kebliausia, nes piliečiai sudalyvauti politikoje iš esmės gali tik periodiškai, per rinkimus. Seimo rinkimai ne už kalnų. Štai tada ir pamatysime kiek mes pasimokėme ir tapome įžvalgesni. Pažvelkimwe į savo rankas. Visa valdžia per rinkimus bus jose… ir mūsų galvose. Neišbarstykime to, ką jose turime:)
Nepasiseks autoriui visiškai suspardyti A.Kubiliaus Vyriausybės. Būtent ji padarė didžiulį darbą sunkios krizės metu ir tai vertintina pozityviai. Kaip toliau seksis dirbti ministrų kabinetui? – greitai pamatysim. Tikiuosi kad prasmingi darbai bus pratęsti ir pagal galimybes atlikti. Visokie aiškinimai apie “specų komandą” – politikos pradžiamokslio nesuvokiančiam. Specialistai dirba ministerijose, o politinė valdžia aiškinasi tikslingas to darbo kryptis. Jei kryptis niekinė, tai jokie specialistai neišgelbės…
Vakar vakare vedėjas Edmundas Jakilaitis “Lietuvos ryto” TV surengė tikrą, gan profesionaliai vedamą politinį vakarą, kuris tęsėsi su trumpomis pertraukėlėmis net 3,5 val. Pokalbiui po vieną buvo kviečiami įvairių pažiūrų politikai ir žurnalistai. Tad žiūrovai pamatė platų nuomonių spektrą.
Vėl pastaruoju metu nustebino pirmas buvęs pašnekovas A.Račas. Jau kiek jo rašliavos susilaukė Pikasiuko “sodrių” komentarų “ASlfoje” ir kitur, tai patikėkit, mažai jam neturėjo pasirodyti. Įsivaizduoju, kaip keisdavosi Artūro veido spalva nuo žalios iki violetinės..:) Tas pastabas ir dabar laikau “gerietišku” bandymu pristabdyti BNS vyr. redaktoriaus demagogiją. Bet tai jau praeitis. Neturiu internete nei draugų nei priešų. Turiu mintyse tik pašnekovus komentatorius bei skaitytojus. Jokio akmens užantyje niekam nelaikau ir kai galiu kam nors pritarti, darau tai su džiugesiu. Manau, kad A.Račo mintys minėtoje laidoje buvo gan tiksliai subalansuotos. Su kuo jį ir sveikinu.
Kaip visada, įdomiai kalbėjo europarlamentaras V.Landsbergis. Jis savo poziciją išsakė gan aiškiai ir jau nedviprasmiškai. Tuo pat metu stengėsi tiesiogiai rūsčiai neapkaltinti prezidentės, išreikšdamas tikėjimą, kad ji padės šią valdžios krizę tinkamai išspręsti. Taikliai situaciją sudėliojo TS LKD Seimo frakcijos pirmininkas Razma. Jis pastaruoju metu tempia sunkiausia politinių laidų vežimą.
Liberalcentristų Meliano ir Čapliko “mantra”, kad R.Palaitis elgėsi teisingai ir teisėtai, pakartota gal jau šimtus kartų vėl neįtikino. Manau, kad “muštynės buvo užsakytos”, tad, gal net pernelyg užsitęsusi povestuvinė kelionė valdžios laivu, iširo nepriplaukus kranto. Kiek supratau iš E.Masiulio aiškinimų, TS LKD ir LiCS santykiai ir anksčiau nebuvo darnūs, o tik pakenčiami. Įkyrėjo vieni kitiems, tad ir dėl to padėtas taškas.
O eiliniam nežinomi tikrieji faktai. Todėl galiu tik spėlioti. Negaliu remtis jokiais autoritetais, kai kalbama nepateikiant konkrečių faktų.
Esanti situacija kelia įtarimų, kad įsibėgėja anarchija, už kurios slepiami daug daug SVARBESNI reikalai ir SIEKIAI.
Atkreipčiau dėmesį į pasirodančius tekstus iš Rusijos pusės apie Lietuvą, kaip netikusią, netikrą ir aplamai, kaip įtartinai politiniame pasaulio žemėlapyje atsiradusį darinį. Nevalia pro ausis praleisti rusų diasporos iššūkius Latvijoje ir Vilniaus krašto slaviškai kalbančių suaktyvėjimą praėjus 22 metams po Nepriklausomybės atkūrimo. “Snoro” banko įsikūrimas ir mįslingas jo bankrotas, įtariu, kas gali paneigt, kad nėra vienas iš “projektų” ir dar vykdomas savomis rankomis? Geru dešimtmečiu vėluojantys energetiniai projektai. Kaip vertinti visų mūsų valdžių bejėgiškumą šioje gan svarbioje ekonomikai ir piliečiams srityje? Kaip mes galim kurti ir oriai gyventi valstybėje, kur valdantieji savo ir partinius interesus iškelia aukščiau valstybės siekių? Daug klaustukų ir vienas jų, kas valdo Lietuvą? Ir ar dar nesame užvaldyti? Ir ar galima ką nors sukurti GERO, egzistuojant KOMPROMATO sistemai? Rinkimai artėja, anksčiau ar vėliau jie bus – rezultatai aiškūs. Nes neįvykdytas SVARBIAUSIAS tikslas, nesukurta BRANDI pilietinė visuomenė. Balsuojama “PRIEŠ”. Bet tam ir yra suformuluota ir suformuota didesnės visuomenės dalies tokia samprata.
Liaudyje sakoma, kaip pasiklosi, taip išsimiegosi…Savo Nepriklausomybei patalą, matomai, paklojom nekokį…
dairytis kandidato į Prezidento postą. Siūlau Ušacką prisiminti.