Nuvykus į Japoniją ne kartą teko patirti, kad japonai į Baltijos šalis žvelgia kaip į vieną regioną, o kartais mus prijungia net prie Skandinavijos valstybių. Kaip į vieną visumą į Lietuvą, Latviją ir Estiją dažnai žvelgiama ir Vokietijoje, Prancūzijoje ar juo labiau JAV.
Kadaise ir nemaža dalis Lietuvos gyventojų kalbėjo apie Baltijos seses, apie kažkokią Baltijos valstybių vienybę, apie kažkokį didesnį nei įprasta kaimynių artimumą, solidarumą, apie itin šiltus, kone giminiškus santykius. Bet dabar tokios kalbos itin retos ir apskritai baigia nunykti. Šiandien pačios Baltijos valstybės savęs tikrai nelaiko nei vienu centru, nei regionu, o iš tos kadaise deklaruotos vienybės telikę tik pavadinimas ir keletas karikatūrų. Priešingai, visos trys Baltijos sesės dabar elgiasi kaip pobjaurės, pasipūtusios, pavydžios, netgi bloga viena kitai linkinčios kaimynės iš Karoliniškių daugiabučio. O jau versle Baltijos šalys viena į kitą žvelgia tik kaip į konkurentes, retkarčiais – kaip į priešes, ir tik labai retai – kaip į partneres.
Kartais net atrodo, kad Lietuvos santykiai su sesėmis blogesni nei su kokia Argentina ar Zimbabve, nes su pastarosiomis valstybėmis jokių karų mes nekariavome, o štai su Latvija kariavome ir kiaulių, ir kiaušinių, ir pieno, ir maksimų, ir vežėjų, ir pasienio karus, o dabar kariaujame energetikos fronte. Latviai siekia statyti dujų terminalą, kuriuo naudotųsi visos Baltijos šalys, bet Lietuva įrodinėja, kad tai nesąmonė. O kai lietuviai ima kišti latviams savo naujos Visagino atominės elektrinės popierius, tuomet jau šie ima mojuoti špygomis. Paprasčiau tariant, ne tik vienybės, ne tik solidžios partnerystės, bet net elementarios pagarbos nebelikę.
Su estais kariavome mažiau, bet nuo to nė kiek ne lengviau, nes mūsų pavydas, o estų arogancija aptemdė abiem pusėms akis. Kitaip tariant, nuoskaudų per tuos 22 metus prikaupėme daugiau nei gražių akimirkų. Ir tai ne tik estų ar latvių, bet ir mūsų kaltė. Esame užsispyrę ir bjaurūs, todėl apsižvalgius aplinkui neapsiverčia liežuvis imti tvirtinti, kad bent su kuria nors kaimyne mūsų santykiai yra broliški, seseriški ar bent jau bičiuliški. Su lenkais kalamės, iš rusų šaipomės, baltarusius ignoruojame, latvius stumdome nuo laiptų. Tiesą sakant, apskritai atrodo, kad nėra valstybės, su kuria Lietuvos santykiai būtų puikūs.
Žinoma, premjeras ir užsienio reikalų ministras tvirtins, kad viskas nėra taip blogai, kad tos ydos gana menkos, tik stipriai hiperbolizuojamos, kad esama daugybės gražių pavyzdžių, kurie iliustruoja mūsų santykių šiltumą. Bet tie šilti santykiai būdingesni paprastiems žmonėms, o visais kitais lygmenimis – tai retenybė.
Prieš pustrečių metų prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo išsikėlusi tikslą vesti Lietuvą didesnės bičiulystės su Skandinavijos šalimis keliu, bet kažkur ties Telšiais sustojo. O skandinavai kaip žvelgė į mus tarsi į trečią brolį, taip ir tebežvelgia.
O juk norėtųsi tiek nedaug: kad bent su viena kaimynine valstybe mūsų santykiai būtų puikūs ir kad Baltijos šalių vienybė nebūtų vien tik praėjusio amžiaus deklaracija. Tai duotų didžiulę naudą mūsų valstybei, tad gal verta pamėginti to siekti. Realiai, o ne šūkiais.

Apsižvalgius aplinkui neapsiverčia liežuvis imti tvirtinti, kad bent su kuria nors kaimyne mūsų santykiai yra broliški, seseriški ar bent jau bičiuliški.