Katastrofinis Lietuvos verslo nuostolių scenarijus kol kas nepasitvirtino. Tačiau neaišku, kokių atsakomųjų ekonominių sankcijų prieš ES gali griebtis Baltarusijos vyriausybė.

Po ilgų derybų ES užsienio reikalų ministrų taryba prieš dešimtį dienų apsisprendė, kokias sankcijas taikyti žmogaus teisių pažeidinėjimu kaltinamai Baltarusijai. Šios šalies pareigūnų ir prezidentą Aleksandrą Lukašenką palaikančių verslininkų, kuriems draudžiama atvykti į ES ir kurių aktyvai šiose šalyse turi būti įšaldyti, sąrašą papildė dar dvylika pavardžių: tokių asmenų dabar jau 239. Maža to, į juoduosius sąrašus pateko ir 29 Baltarusijos bendrovės. O tai negalėjo neatsiliepti Lietuvos verslui, turinčiam ryšių kaimyninėje šalyje.

Problemos dėl cemento

Nors iš pradžių apsidžiaugta, jog tiesioginių verslo ryšių su išvardytomis bendrovėmis Lietuva neturi, teisūs buvo skeptikai, įspėję: Lietuva ir Baltarusija – pernelyg arti viena kitos, kad sankcijos niekaip neatsilieptų kaimynei. O ir Lietuvos balsas ES pernelyg silpnas, ir oficiali pozicija – pernelyg nuolanki, kad būtų išgirsti mūsų verslininkų išdėstyti nuogąstavimai.
Kitos šalys, kaip įprasta, savo interesus gynė atkakliau. Štai Slovėnija sugebėjo nuo rengiamo juodojo sąrašo išgelbėti Baltarusijos oligarcho Jurijaus Čižo statybos įmonę, kuri yra jų šalies bendrovės „Riko Group“ verslo partnerė 150 mln. eurų kainuojančiose „Kempinski“ viešbučio statybose Minske. Vis dėlto kitos J.Čižo koncernui „Triple“ priklausančios bendrovės į sąrašą pateko, todėl „Akmenės cemento“ gamykla neteko poros klientų kaimyninėje šalyje.
„Gavę įmonių, kurioms pritaikytos ES sankcijos, sąrašą, įspėjome porą savo klientų Baltarusijoje, kad stabdome jiems skirto cemento krovą. Kol kas nesulaukėme jokios reakcijos. Nesistebiu: tose įmonėse turėtų būti nemenkas sąmyšis. Verslas bus priverstas perorientuoti savo veiklą“, – svarsto „Akmenės cemento“ generalinis direktorius Artūras Zaremba.
Tačiau atsako per praėjusią savaitę gamintojai prisipažįsta nesulaukę ne tik iš buvusių partnerių, bet ir iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, į kurią kreipėsi prašydami kai kurių konkrečių sankcijų taikymo tvarkos paaiškinimų. O tai jau keista: nebent šioje ministerijoje – irgi ne menkesnis sąmyšis.
„Akmenės cemento“ klientai, patekę į juodąjį sąrašą, – tai Berezovskio silikatinių plytų gamykla ir bendrovė „TripleMetal Trade“. Pastaroji, A.Zarembos žiniomis, tiekė lietuvišką cementą ir „Triple“ koncernui priklausančiai betono gamyklai, ir kitoms panašioms gamykloms Baltarusijoje.
„Nors Baltarusija turi savų gamintojų ir pati nemažai cemento eksportuoja, šalyje vykstančioms statyboms jo reikia daug. Cemento rinka pasižymi tuo, kad svarbi ne vien produkcijos kokybė ir jos kaina, bet ir garantuotas nuolatinis tiekimas klientui. Tai mes ir siūlome savo partneriams“, – aiškina A.Zaremba.
Pačiame „Akmenės cemente“ dėl nutraukto tiekimo ypatingo sąmyšio nekilo. Minėtoms dviem Baltarusijos įmonėms per metus tiekiama 10 tūkst. tonų cemento, o gaminama jo Akmenėje – apie milijoną tonų. Taigi nuostolis tesudaro vos 1 proc. metinio pardavimo.
Iš viso Baltarusijon eksportuojama 70 tūkst. tonų lietuviško cemento, tačiau 60 tūkst. tonų jo siunčiama į juodąjį sąrašą nepatekusiems pirkėjams. Klientus Baltarusijoje šis cementas pasiekdavo geležinkeliu, taigi valstybės įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ irgi prarado 10 tūkst. tonų krovinio.

Baltarusiška degtinė niekur nedings

Prarandame ne tik pirkėjus, bet ir tiekėjus. Štai „Vilniaus degtinei“ priklausanti antrinė prekybos įmonė iš Baltarusijos gamyklos „Akvadiv“ pirkdavo ir Lietuvos rinkai kas mėnesį tiekdavo 20–25 tonas baltarusiškos degtinės.
„Tai palyginti nedaug – tik 2 proc. šalies degtinės rinkos. Kol kas „Akvadiv“ prekės ženklas nuo lietuviškų lentynų niekur nedings, nes neseniai buvome papildę šios degtinės atsargas. Tačiau jau dabar dairomės, kuo „Akvadiv“ reikės pakeisti ateityje. Greičiausiai tai bus kitų, į juodajį sąrašą nepatekusių gamintojų degtinė iš tos pačios Baltarusijos“, – prognozuoja „Vilniaus degtinės“ rinkodaros vadovas Darius Šiaudinis.
Degtinės gamykla „Akvadiv“ priklauso įtakingiausiam Baltarusijos verslininkui Vladimirui Peftijevui. Tai viena iš aštuonių šio oligarcho įmonių, patekusių į ES sankcijų juodąjį sąrašą. V.Peftijevas laikomas turtingiausiu Baltarusijos žmogumi, jo turtas, sukrautas daugiausia iš prekybos ginklais, alkoholio gamybos ir prekybos nekilnojamuoju turtu, vertinamas maždaug milijardu JAV dolerių. Pats milijardierius gyvena Maltoje ir gimtinėn teužsuka retsykiais. Kalbama, kad jo vaikai net nemoka rusų kalbos.
Net 63 proc. „Akvadiv“ gaminamos degtinės eksporto iškeliaudavo būtent į ES šalis, daugiausiai – į Latviją ir Lietuvą. Pasak „Akvadiv“ rinkodaros skyriaus viršininko Vitalijaus Javorskio, įmonės eksporto į ES metinė apyvarta pernai siekė 2,5 mln. JAV dolerių.
„Vilniaus degtinę“ baltarusiškos degtinės buteliai pasiekdavo krovininiais automobiliais, tačiau logistika buvo gamintojo, o ne pirkėjo rūpestis. Kadangi už perkamą produkciją su gamintoju atsiskaitoma avansu, rūpesčių dėl įšaldytų partnerių sąskaitų sustabdžius tiekimą ši Lietuvos įmonė greičiausiai neturės. Vis dėlto blaivininkai gali nedžiūgauti, o gėrikai – per daug nesisieloti: baltarusiška degtinė iš parduotuvių niekur nedings.

Atsakomųjų sankcijų gali ir nebūti

Atrodo, kad apie Lietuvos pramonininkų konfederacijos pareiškime piešto katastrofinių pasekmių Lietuvos verslui scenarijaus įsigaliojimą kalbėti dar anksti. Antra vertus, į ES pritaikytas sankcijas Minskas kol kas suskubo atsakyti tik politinėmis priemonėmis: užsimindamas, kad iš solidarumo su išsiųsta ES atstove Baltarusijoje Minską palikę ES valstybių ambasadoriai „gali ir negrįžti“.
Apie atsakomąsias ekonominio pobūdžio sankcijas iš Baltarusijos kol kas negirdėti. Tačiau kas gali garantuoti, kad jų nebus griebtasi, jei ES valstybės nuspręstų iš savo šalių išvaryti Baltarusijos ambasadorius? Tokią perspektyvą, kaip galimą tolesnių įvykių scenarijų, praėjusią savaitę minėjo Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.
„Manyčiau, iš Minsko pusės konfliktas nebebus toliau eskaluojamas, nes tai nebūtų naudinga pačiai Baltarusijai. Juk visi suvokia, kad prezidentą A.Lukašenką remiančių Baltarusijos įmonių yra gerokai daugiau nei 29. Kol kas juodajame sąraše nėra stambiausių, didžiausius mokesčius savo šalies biudžetui sunešančių gamintojų. Prieš dešimtį dienų priimtos ES sankcijos buvo ganėtinai švelnios ir kompromisinės“, – vertina Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis.
Vis dėlto kodėl Slovėnija ir Latvija dar vasarį ES užsienio reikalų ministrų taryboje suskubo ginti savo ekonominius interesus, o Lietuva nutylėjo? „Manyčiau, todėl, kad stambiausių mūsų verslui rūpinčių Baltarusijos įmonių išankstiniame juodajame sąraše nebuvo. O URM, kaip žinote, Lietuvos užsienio reikalų politiką grindžia pirmiausia moralinėmis vertybėmis“, – teigia G.Morkis.
Pasak jo, diplomatai jau tuomet konsultavosi, kurioms Baltarusijos įmonėms taikomos sankcijos skaudžiausiai atsilieptų mūsų šalies verslui. Tačiau indentifikuoti absoliučiai visų lietuviško verslo ryšių kaimyninėje šalyje nebuvo galimybės, todėl dabar ir „išlenda“ atskirų įmonių praradimai.
Klaipėdos uostininkai, kone labiausiai kovoję prieš ES sankcijas Baltarusijos verslui ir įspėję apie didžiules gresiančias pasekmes, kol kas ypatingo priimtų ES sankcijų poveikio nepajuto. Atvirkščiai – kovo mėnesį pagaliau pajudėjo metų pradžioje buksavusi baltarusiškų trąšų krova. „2012-ųjų kovo trąšų krovos rodikliai prilygs 2011-ųjų kovo rodikliams. Baltarusiškos trąšos jau kraunamos į laivus tiek prie „Klasco“, tiek prie birių krovinių terminalo krantinių“, – tvirtina Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rinkodaros ir administracijos direktorius Artūras Drungilas.