Ką turi bendro moteris visuomenės lyderė ir saugus eismas? Šiuos du iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus apibūdinimus galima įvardyti vienu sakiniu: jos visos vairuoja ir daro tai profesionaliai.

Visuomenėje žinomoms moterims pateikėme klausimus:
1. Ką manote apie Lietuvos vairuotojus ir jų vairavimo kultūrą?
2. Ką reikėtų keisti rengiant vairuotojus?
3. Jūsų nuomone, ar teisingas stereotipas, kad moterys vairuoja prasčiau už vyrus?
4. Ar vairavimas – jūsų pomėgis, ar tik galimybė nuvykti iš taško A iki B?
5. Ar tai, kad visuomenėje esate labiau žinoma, jums padeda, ar trukdo?
Visi atsakymai buvo skirtingi ir paremti asmenine patirtimi. Vis dėlto galėjome įsitikinti, kad moterys vairuoti mėgsta ne mažiau nei stipriosios lyties atstovai, o šmėžavimas visuomenėje pagrįstas noru save realizuoti ir į rutininius dalykus žvelgti nekasdieniškai.

Ona Balžekienė
Kauno miesto tarybos narė, www.mazimoksesciai.lt tinklalapio autorė
1. Aš pati esu vairavimo kultūros dalis. Kai sėdi prie automobilio vairo, jauti ypač didelę atsakomybę prieš kitus ir pats tampi vairuotojų bendruomenės nariu. Šioje bendruomenėje visi lygūs, nesvarbu, koks tavo statusas visuomenėje: ar esi profesorius, ar vaikinas, prieš savaitę gavęs vairuotojo pažymėjimą, ar statybininkas, ar ministras. Esi vairuotojas ir privalai gyventi pagal tos bendruomenės priimtas taisykles.
Vairuoti – tai ypač atsakingas darbas, nes mes visi, sėdintys prie automobilio vairo, esame potencialūs traumatologijos klinikos klientai. Taip pat esame atsakingi ir už keleivį, ir už žmogų gatvėje. Vairavimo kultūra – mūsų visuomenės atspindys ir mūsų mikropasaulis.
Deja, šioje kultūroje jau tapo įprasta naudoti tuos rankų pirštų ženklus, kokių žmonės paprastai nerodo. Taip elgtis mus tarsi pripratina aplinka. Gyvenimo tempas nepaprastai greitas, aplinka agresyviai įtempta ir tai, manau, persiduoda vairuotojams. Tai ypač jaučiama penktadieniais, kai žmonės skuba namo pailsėti po įtemptos darbo savaitės.
2. Vairavimo mokyklos, manau, turėtų įvesti privalomą vairavimo kultūros ir etikos kursą. Rodyti netgi filmuotą medžiagą, kaip turi elgtis vairuotojai. Žmonės įsėda į savo mikropasaulį – automobilį ir dažnai pamiršta esmines elgesio taisykles, ypač atsidūrę dideliame automobilių sraute.
3. Pastebiu, kad jaunos moterys pasižymi greita orientacija, sudėtingais viražais kelyje, greitais persigrupavimais eismo juostose ir nė kiek nenusileidžia vairuotojams vyrams. Vyresnio amžiaus moterys vairuoja ypač atsargiai. Jos netgi atsakingesnės vairuotojos nei vyrai. Kai aš pradėjau vairuoti automobilį, tuomet iš viso vairavo labai mažai moterų. Taigi laikai pasikeitė kaip diena ir naktis.
4. Vairuoju nuo 1977 m., pradėjau nuo legendinių „Žigulių“. Dabar vairuoju „Lexus“ visureigį – tai buvo mano gyvenimo svajonė. Kelyje jaučiuosi užtikrintai. Pastebėjau, kad jei kartais patiriu įtampą ar stresą, išvažiuoju kur nors už miesto į greitkelį ir pamirštu visas įtampas. Pro langą lekiantys gamtos vaizdai ir važiavimo malonumas mane veikia kaip vaistai.
5. Laikau save ta moterimi, kuri nesėdi perone žiūrėdama į pralekiančius traukinio vagonus, o pati stengiasi atsidurti gyvenimo traukinyje. Šiandien pokyčiai tokie žaibiški, kad privalai prie jų taikytis ir neprarasti laiko pojūčio.

Živilė Vaškytė
Žurnalistė, tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ atstovė spaudai

1. Manau, kad mūsų vairuotojų kultūra keičiasi į gerąją pusę. Vis dėlto dar esama tokių, kurie mėgsta ir lenktyniauti, ir signalizuoti be reikalo, ir trukdyti kitiems eismo dalyviams. Mūsų tautiečių didžiausia bėda ta, kad jie vairuoja mąstydami tik apie save, o ne apie tuos, kurie mažiau patyrę, kuriems vairavimas kelia stresą arba kurie veža mažą vaiką. Apibendrintai galiu pasakyti, kad ilgainiui mūsų vairuotojai darosi draugiškesni.
2. Nemanau, kad vairavimo kultūra priklauso nuo vairuotojų rengimo mokyklų. Tai labiau lemia paties žmogaus mentalitetas ir vidinė kultūra. Jei kasdieniame gyvenime esi mandagus, kultūringas, tai ir prie vairo toks būsi. Kaip vairuos baigusieji vairuotojų rengimo kursus ir gavusieji vairuotojo pažymėjimą, irgi labai priklauso nuo žmogaus. Vieni išmoksta greičiau, kiti lėčiau, bet visuomet gali papildomai pasimokyti, kad gatvėje jaustumeisi saugesnis.
Vis dėlto pastebėjau, kad drąsiausiai vairuoja tie, kurie ką tik gavo vairuotojo pažymėjimą. Jie dar neturi skaudžios patirties, nieko nebijo ir pasitikėdami savimi išrieda į gatves.
3. Nemanau, kad moterys prastesnės vairuotojos nei vyrai. Tiesiog jos yra atsargesnės arba stipriai veikiamos šio stereotipo, kuris, matyt, atsirado iš ankstesnių laikų, kai moterys retai vairuodavo ir dėl to atrodydavo, kad tai tik vyrų užsiėmimas. Tiesa, profesionalių vairuotojų, lenktynininkų vyrų yra daugiau, bet gal todėl, kad moterys turi stipresnį saugumo jausmą ir jaučia didesnę atsakomybę šeimai ir vaikams. Gatvėse apstu ir vyrų, kurie nesusigaudo eismo juostose, kalbasi telefonu arba kitaip trukdo eismui. Manau, kad šiais laikais reikia kalbėti apskritai apie vairuotojus ir ilgainiui nebus kalbama apie lytį, sėdinčią prie vairo, o apie gerą ir blogą vairuotoją.
4. Man vairuoti yra malonumas. Jei galėčiau, išbandyčiau save ir profesionalių lenktynių trasose. Mėgėjiškose slalomo ir ralio lenktynėse save išbandau dažnai. Tai labai geras užsiėmimas norint atsipalaiduoti, be to, ir reikiama adrenalino dozė. Manau, kad tokiomis trasomis galėtų pasinaudoti ir tie, kurie išsikrauna nedrausmingai elgdamiesi gatvėse.
5. Gyvenime taip susiklostė, kad dirbdama žurnaliste gavau pasiūlymą vesti televizijos laidas. Skirtumas tik toks, kad vienų žmonių darbas matomas, o kitų – ne. Tiesa, kai esi labiau žinomas, daugelis nevengia pakritikuoti. Todėl privalai būti dvasiškai stiprus, kad visa tai atlaikytum arba kad tiesiog sugebėtum nekreipti dėmesio. Aš žinomumą priimu kaip darbą, todėl man tai nesukelia nei kokių nors problemų, nei dvasios kančių.

Aušra Juknienė
UAB „LDV Unio“ vairavimo mokyklos „Draiveris“ mokymo skyriaus vadovė

1. Neretai pastebiu, kad važiuojant reikiamu greičiu lenkia vairuotojai, kurių automobiliai paženklinti klevo lapu. Galbūt vos tik gavę vairuotojo pažymėjimą jie pasijunta labai gerai mokantys vairuoti, bet aš taip nemanau.
2. Mes mokykloje didelį dėmesį skiriame saugiam eismui ir mokinių vairavimo kultūrai. Susisiekimo ministerija sudaro temų sąrašą, ką mes turime dėstyti per paskaitas. Minimalus teorijos pamokų skaičius mokant B kategorijos transporto priemonių vairuotojus – 40 valandų, bet mes dėstome daugiau ir į mokymo kursą įtraukiame papildomų paskaitų apie saugų vairavimą bei eismo kultūrą.
Esu pastebėjusi, kad ne tik žiemą, bet ir vasarą, kai keičiasi eismo sąlygos, vairuotojai šiek tiek sutrinka ir jaučia diskomfortą, jiems darosi sunkiau vairuoti. Jaučiame pareigą pamokyti vairuotoją, kaip elgtis sudėtingomis eismo sąlygomis: žiemą – kai sninga, o vasarą – per lietų.
Visada galima parengti pradedantįjį, kad jis tiesiog išlaikytų egzaminą. Tačiau mes laikomės principo, jog reikia mokyti taip, kad jis mokėtų vairuoti, o ne tik kad išlaikytų egzaminą. Tai nėra prekybos centras, kurio darbuotojai suinteresuoti parduoti daugiau produktų. Šioje srityje turi dirbti darbui atsidavę žmonės. Jei mes, vairavimo mokyklų specialistai, mokysime saugaus eismo, esu įsitikinusi, kad bus mažiau eismo įvykių ir žūčių. Šioje srityje turi dirbti žmonės, turintys pašaukimą.
3. Moterys vairuoja atsargiau ir padaro mažiau avarijų. Manau, kad vyrai šioje srityje pradeda atsilikti ir kad kai kurios moterys juos netgi pranoksta. Visi mato, kad daugėja maršrutinių autobusų vairuotojų moterų. Į mokyklą vis dažniau kreipiasi moterys, norinčiosios išmokti vairuoti krovininį transportą. Pavyzdžiui, Olandijoje labai daug moterų vairuoja vilkikus.
4. Pati vairuoju, man tai malonumas. Prie automobilio vairo jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Ne kartą esu vairavusi Europos keliais, galiu važiuoti tolimus atstumus ir man tai nesukelia diskomforto.
5. Vairuotojų mokymo srityje dirbu jau 20 metų. Turiu visas vairavimo kategorijas. Nuolat gilinuosi į šią sritį, nes būdama šios srities specialistė privalau apie ją daug išmanyti. Man išties rūpi, kad keliuose žūtų kuo mažiau žmonių, ypač jaunų.