Visuomet manėme, kad esame labai gerai išsilavinę ir gerai pažįstantys mus supantį pasaulį. Toks dar sovietmečiu sukurtas mitas gajus ir praėjus dvidešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo. Vakarai dar ir šiandien pripažįsta, kad matematikos, fizikos ir kitų tiksliųjų mokslų esame mokomi geriau nei Vakaruose. Bet tenka pripažinti, kad esame tragiškai atsilikę socialiniuose moksluose. Visuomenės raidos, demokratijos, žmogaus teisių suvokimo prasme vis dar dažnai nedaug kuo skiriamės nuo labiausiai atsilikusių ir tamsiausių pasaulio valstybių. Du trečdaliai Lietuvos piliečių vis dar pasisako prieš seksualinių mažumų eitynes Vilniaus gatvėmis. Nežinia, kiek Lietuvoje yra nesugebančiųjų atskirti homoseksualų, biseksualų ir transseksualų nuo pedofilų, nekrofilų ar zoofilų. Vis dar nesuvokiama, kad vieni yra tokie pat piliečiai kaip ir dauguma visuomenės narių, o kiti yra kriminaliniai nusikaltėliai, psichiškai nesveiki asmenys, kuriuos reikia priverstinai gydyti. Belieka apgailestauti dėl šių sąvokų skirtumo nesuvokiančiųjų, bet turinčiųjų savo nuomonę, kaip reikia su šiais asmenimis elgtis, tamsumo. Tamsumas gimdo kategoriškumą. Kategoriškumas – netoleranciją. Netolerancija kitoms visuomenės grupėms atima iš visuomenės galimybę konsoliduotis sprendžiant bendras visiems piliečiams didžiausias Lietuvos problemas.

Psichoterapeutai perspėja apie visuomenėje susikaupusias psichologines ir socialines įtampas, apie  jų prasiveržimą netolerancijos ar net agresijos kitų visuomenės grupių atžvilgiu forma kuriant prastą šalies psichologinį klimatą.

Seksualinių mažumų eitynių Vilniui reikia ne tik todėl, kad kasdien sulaukiame pastabų iš įvairių tarptautinių organizacijų, kad turime paisyti šių asmenų teisės į taikius susirinkimus. Mūsų homofobiškomis nuotaikomis stebisi tiek „Trasparency international“, tiek  Europos Komisija. Daug metų esame Europos Tarybos, ES nariai. Noriai naudojamės šių organizacijų intelektualine ir materialine parama. Bet pamirštame, kad esame ratifikavę Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją. Iki šiol nesuprantame šių dokumentų turinio ir esmės. Už Lietuvos piliečius šiuos dokumentus pasirašė mums atstovaujantys politikai, šalies elitas. Jiems ir tenka pareiga visuomenei išaiškinti sąvokas, išmokyti ne tik gerbti  gautas teises, bet ir paisyti kitų piliečių teisių.

Seksualinės mažumos savo teisių paisyti Vakarų visuomenes išmokė dar praėjusio šimtmečio septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje. Iki tol kelis dešimtmečius seksualinės mažumos buvo kriminalizuotos ir persekiojamos. Sovietai baudžiamajame kodekse turėjo laisvės atėmimo bausmę už homoseksualius lytinius santykius. Bet bausdavo retai, dažniau homoseksualius asmenis verbuodavo KGB, grasindamas atskleisti visuomenei jų tapatybę ir taip sukompromituoti. Taip  pasinaudojant psichologine prievarta jie būdavo paverčiami sovietinio režimo tarnais. Nacistinė Vokietija homoseksualus kankino koncentracijos stovyklose. Buchenvaldo koncentracijos stovykloje buvo atliekami medicininiai eksperimentai siekiant rasti homoseksualų gydymo būdų.

Įvairiais mokslininkų vertinimais, visuomenėje būna nuo kelių iki keliolikos procentų asmenų, kurie yra homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs. Lietuvoje jų gali būti apie 200 tūkstančių. Pasaulyje seniai žinoma, kad tuo negalima nei užsikrėsti, nei paveikti heteroseksualius asmenis intensyviai reklamuojant seksualinių mažumų orientaciją. Tie žmonės tokie gimsta ir tokie miršta. Praėjusiame šimtmetyje Strasbūro žmogaus teisių teisme buvo išnagrinėtos kelios bylos prieš Didžiąją Britaniją bei Airiją (Handyside v. U.K., Norris v. Ireland). Šiose šalyse dar septintame dešimtmetyje homoseksualai buvo diskriminuojami ir net kriminalizuojami. Teismo argumentai, pagrįsti ekspertų išvadomis, nurodė, kad šių asmenų diskriminavimas, draudimas jiems atskleisti savo tapatybę ar nepalankios visuomenės nuomonės formavimas apie homoseksualizmą sukelia homoseksualiems asmenims gilią depresiją ir vienatvę, o tai kuria psichines ligas, kriminalinį elgesį. Vakarų visuomenės buvo įtikintos, kad šie asmenys turi teisę nebūti persekiojami, turi teisę naudotis visomis piliečių teisėmis. Jų gyvenimas turi būti toks pat harmoningas kaip ir kitų piliečių. Toks yra visos visuomenės interesas.

Du trečdaliai Lietuvos visuomenės, vis dar pasisakančios prieš seksualinių mažumų pilietines teises, taip pat turi apsispręsti, ar jiems svarbi 200 tūkst. bendrapiliečių galimybė jaustis pilnaverčiais.

Vilniui reikia „Baltic pride/Už lygybę“ eitynių ir todėl, kad galėtume įsitikinti, kokia yra Lietuvos homoseksualų kultūrą. Turime įsitikinti, ar šie piliečiai nori pasinaudoti savo konstitucine teise į taikius susirinkimus ir naudotų šią eiseną savo pilietinių teisių gynybai, siekdami netrukdomai harmoningai ir darniai gyventi Lietuvos visuomenėje. Ar vis dėlto, homoseksualų paradas savo turiniu ir jo dalyvių elgsena siekia mesti visuomenei iššūkį, kaip tai dažnai nutinka Vakarų valstybėse, sureikšminant savo lytiškumą, seksualumą, imituojant lytinius aktus, demonstruojant lytinius organus ar jų muliažus ir taip neproporcingai sureikšminti seksualumą, iškeliant jį į aukščiausią asmenybės saviraiškos vietą. Toks elgesys gali būti pripažintas kaip informacija, daranti žalą nepilnamečiams. Vargu ar tokį elgesį gali toleruoti tiek visuomenė, tiek šalies teisėsauga. Bet kol neįsitikinome, negalime turėti išankstinės nuomonės, kad Lietuvos homoseksualai yra radikalūs ir elgsis nepadoriai. Dauguma homoseksualų nepritaria tokiam lytiniam ir seksualiniam radikalizmui.

Strasbūro žmogaus teisių teismas, savo sprendimais apgynęs homoseksualų teises, yra pasisakęs ir dėl asmens seksualumo bei lytiškumo demonstravimo. Teismo nuomone, tai yra asmens privataus gyvenimo dalis, tokia ji turi ir likti. Visuomenė nepilnamečių harmoningo auklėjimo sumetimais turi teisę nesutikti, kad seksualumas, lytinis aktas būtų neproporcingai sureikšminamas, taip nuvertinant harmoningą asmenybės visapusiškumą. Vardan darnios visuomenės kūrimo to turi paisyti tiek homoseksualūs, tiek heteroseksualūs asmenys.

Generalinė prokuratūra eilinį kartą demonstruoja prastą politinę ir socialinę klausą, savo procedūriniais sprendimais sudarydama kliūčių seksualinių mažumų eitynėms Vilniuje. Savaime suprantama, kad informacija apie chuliganų ketinimus kelti riaušes gali būti pagrįsta. Bet tiek prokuratūros, tiek policijos pareiga yra užtikrinti taikių piliečių susirinkimų rimtį ir saugumą. Tokius renginius draudžiant kaskart, kai paaiškėja, jog visuomenėje yra asmenų, kurie nori neteisėtais ar pavojingais būdais trukdyti piliečiams pasinaudoti jų teisėmis, gali atsitikti taip, kad apskritai visi renginiai bus uždrausti tik todėl, kad šalies teisėsaugininkams neskaudėtų galva. Toks teisėsaugininkų elgesys primena Antono Čechovo apsakymo “Žmogus futliare” herojų, kuris vis kartodavo: “Kad tik ko nors neatsitiktų…“ Strasbūro žmogaus teisių teismas yra konstatavęs, kad jei viešas susirinkimas yra organizuojamas po to, kai tam tikra socialinė ar politinė problema praranda savo svarbą socialiniuose ar politiniuose debatuose, susirinkimo įtaka arba labai sumažėja, arba apskritai netenka prasmės.

Generalinės prokuratūros sprendimas kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl eitynių uždraudimo  net tik buvo neproporcingas siekiamam tikslui užtikrinti, bet ir padidino socialinę įtampą dėl homoseksualų eitynių. Sveikintina, kad Vyriausiam Administraciniam teismui pavyko šį teisėsaugos darbo broką ištaisyti patvirtinant seksualinių mažumų teisę rengti taikius susirinkimus.  Lietuvos visuomenė turi išmokti ir šią žmogaus pilietinę teisę. Vakaruose  sulaužyta daug iečių demokratizuojant ir harmonizuojant jų visuomenes. Neverta smerkti tų Lietuvos piliečių, kurie priešinasi homoseksualų eitynėms. Reikės dar nemažai laiko ir elito pastangų, kad lietuviai suvoktų, ką turėjo galvoje Olandijos ambasadorius Lietuvoje, sakydamas, kad žmogaus teisės nėra meniu, iš kurio galima pasirinkti, kas patinka. Visi totalitariniai režimai pasižymėjo tuo, kad vienas žmogaus teises fetišizuodavo, o kitas iš piliečių apskritai atimdavo. Taip manipuliuojant žmogaus teisėmis buvo įgyvendinti patys žiauriausi režimai.

Tikėtina, kad Vilniuje įvykus pirmoms seksualinių mažumų eitynėms, jei jos bus tinkamo kultūrinio lygio, visuomenėje sumažės homofobiškų nuotaikų. Taigi ir patys homoseksualai yra atsakingi už tai,  kaip į juos žiūrės visa visuomenė ir kokiu tempu tolerancija jų atžvilgiu Lietuvoje didės.