Baltarusija grasina didelio masto atsaku į ES ekonomines sankcijas, kuris Lietuvos verslui turėtų katastrofiškų padarinių. Bet ar įmanomi civilizuoti ekonominiai santykiai su diktatūra?

Briuselio ir Minsko mūšio petardos vėl krinta ant Lietuvos. Kovo 23 d. ES paskelbė įvedanti ekonomines sankcijas 29 įmonėms, priklausančioms trims su Aleksandro Lukašenkos režimu siejamiems oligarchams. Dar svarstant šį sprendimą Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) viešu pareiškimu puolė raginti Lietuvos valdžios atstovus galvoti apie galimus nuostolius ir neleisti santykiams blogėti, suprask, atkalbėti ES nuo sankcijų įvedimo.
Baltarusijos opozicionierė Natalja Radina, atvirkščiai, apkaltino pragmatiškojo sparno politikus, kad šie, gindami savo „žvakių fabrikėlius“ Baltarusijoje, talkina diktatūrai. O Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas interviu vienai Rusijos naujienų agentūrai jau ėmė gąsdinti Lietuvą nacionalinio masto ekonomine katastrofa.
Tiesa, tenka pripažinti, kad ambasadorius citavo… lietuviškus tekstus – LPK pareiškime išdėstytą juodąjį scenarijų. Jis sunkiai tikėtinas, nes Baltarusijai ES – antra pagal dydį prekybos partnerė, o ES sąraše baltarusiai –  penktame dešimtuke. Bet kai valstybėje vienvaldė sprendimo teisė priklauso vienam ekscentrikui, žodžių petardas gali imti keisti rimtesnė artilerija.
Vis dėlto ką gali padaryti Lietuva, kad ir išvengtų ekonominių nuostolių, ir laikytųsi ES politikos diktatūros atžvilgiu?

Verslo interesai – ne vieninteliai svarbūs
Į vieną dūdą pučiantys Lietuvos verslininkai ir Baltarusijos ambasadorius teisūs: jei Baltarusija vieną dieną apsijuostų geležine siena ir ties ja išardytų geležinkelio bėgius, Lietuvai tai atsieitų kelis milijardus. Tiesa, gal ne septynis, kaip gąsdinama, mat LPK pareiškime piešė juodžiausią variantą, bet su šviesiausiais geistinais skaičiais. O pagal faktinius, ačiū Dievui ir verslo apdairumui, Baltarusija nėra lemiama mūsų verslo partnerė: 2011 m. ji buvo septinta pagal eksportą (5,2 proc.) ir devinta pagal importą (2,5 proc.).
Žinoma, verslui svarbu pasinaudoti 9,5 mln. gyventojų kaimyninės valstybės rinka, nuo sovietmečio per Baltarusiją besidriekiančia vėže, kuria vežama 65 proc. mūsų krovinių apyvartos geležinkeliu, ar baltarusių suinteresuotumu Klaipėdos uostu, kurio 40 proc. krovinių priklauso nuo Baltarusijos. Vis dėlto Lietuvos verslininkai patys viešai pripažįsta, kad norint suaktyvinti ryšius su Baltarusija reikia paties A.Lukašenkos palaiminimo, o tai įmanoma tik per aukščiausio lygio derybas. Tačiau Baltarusijos ambasadorius pareiškė, kad Baltarusijos ir Lietuvos prekybiniai ir ekonominiai santykiai plėtosis tik tokiu atveju, jei politikai nesipainios po kojomis. Bet kaip gali nesipainioti po kojomis baltarusių politikai (tiksliau, politikas), jei čia didžiąją dalį verslo valdo valstybė?
Nereiktų užmiršti, kad ir ES sankcijos – ne visai Baltarusijai ar kuriems nors jos ekonomikos sektoriams, o tik keliems fiziniams asmenims, asmeniškai prisidėjusiems prie blogėjančios žmogaus teisių ir laisvių padėties Baltarusijoje. Tad Baltarusijos gąsdinimas taikyti „adekvačias“ ES sankcijoms priemones, kurios vien Lietuvai kainuotų beveik 7 mlrd. Lt, kažin ar „adekvatūs“.
Nors Baltarusijoje ne rinka, o diktatorius reguliuoja verslą, mūsų verslininkai Lietuvos valdžią ir diplomatus ragino imtis tvirtos pozicijos ginant baltarusių oligarchus, na, žinoma, kartu ir dalies Lietuvos verslo interesus. Žinoma, politikai turi padėti verslui ne tik megzti gerus tarptautinius santykius, bet ir sudaryti tam palankų politinį foną. Tačiau tai nereiškia, kad pragmatizmas aukščiau už žmogaus teises, žodžio laisvę, o būtent į tai priversti diktatorių atkreipti dėmesį ir skirtos ekonominės sankcijos. Ironizuojant galima būtų pateikti tokią paralelę: jei pasaulio šalių užsienio politikoje svarbiausi būtų tik verslo interesai, lig šiol gal niekas nebūtų pastebėjęs, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę – juk kaip verslo partneriai pasaulio mastu esame maži ir ne patys svarbiausi.
Kur kas tvaresnė verslo ryšių su Baltarusija garantija būtų jos demokratėjimas. O iki tol verslininkai, pasirenkantys verslo partnerius nedemokratinėse, juo labiau režimo valdomose, valstybėse puikiai suvokia riziką, bet prisiimti ją turi patys.

Sankcijos vs bendradarbiavimas
Vis dėlto tenka pripažinti, kad ligšioliniai Europos bandymai perauklėti vienintelę žemyne diktatūrą nei draugiškos kaimynystės pranašumais, nei sankcijomis nepavyko. „Verslas demonizuoja sankcijas, demokratai – bendradarbiavimą, ir abi pusės nevisiškai teisios. Juolab nebuvo nė tikro dialogo, lygiai kaip ir sankcijos nė kiek nebuvo panašios į tokias, kokias, pavyzdžiui, taikė JAV Kubos atžvilgiu“, – atkreipia dėmesį Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas Vytis Jurkonis.
Jo manymu, ES bandymo demokratinti Baltarusiją fiasko priežastis – kad ES neturi bendros strategijos, kaip bendrauti su šia valstybe, todėl yra pasyvioji pusė, tik reaguojanti į oficialiojo Minsko veiksmus. Dabartinės sankcijos – taip pat tik atsakas į režimo ataką prieš vietos lenkų organizaciją. Nors ES 2009 m. ES ėmėsi specialios Rytų partnerystės programos, Baltarusija joje buvo tik viena iš šešių šalių, nors jos demokratizacijos lygmenį, norą bendradarbiauti su ES ar vidaus problemas sunku lyginti su kitų penkių – Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos. V.Jurkonio įsitikinimu, atsižvelgiant į Baltarusijos kontekstą reikėtų konkrečiai jai pritaikytos ES užsienio politikos.
„Tačiau Briuselyje dabar štai kalbama, kad reikia udgyti Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų gebėjimus. Bet kaip tai padaryti, jei nevyriausybinės organizacijos pagal Baltarusijos įstatymus negali būti registruojamos, o parama iš užsienio užtraukia administracinę ir net baudžiamąją atsakomybę? Kaip pervesti tokiems projektams lėšas, kad nenutiktų kaip Alesio Beliackio atveju?“ – stebisi V.Jurkonis.
Jis – už dvieismę strategiją: tam tikrą bendradarbiavimą su Baltarusijos valdžia (nebūtinai su A.Lukašenka, bet, pavyzdžiui, ministerijų lygiu), paskatinamąsias priemones – investicijas, tačiau lygia greta būtina ir principinga pozicija žmogaus teisių, demokratinių principų atžvilgiu, parama žmogaus teisių gynėjams, opozicijai, nevyriausybinėms organizacijoms. „Yra dvi dedamosios dalys, kurios kažkodėl traktuojamos „arba – arba“, o turėtų būti „ir – ir“, – pabrėžia Rytų Europos studijų centro analitikas.

Iš viršaus demokratijos nenuleisi
Vis dėlto kodėl Europai taip nesiseka padėti Baltarusijai demokratėti? Baltarusijos strateginių tyrimų instituto (BISS) analitikai, išanalizavę kelis galimus scenarijus, konstatavo, kad ES šiandien praktiškai ir negali padaryti realaus poveikio oficialiajam Minskui. Sakykime, scenarijus A – embargas visoms importo prekėms iš Baltarusijos – teoriškai režimą galėtų versti imituoti demokratiją. Tačiau iš viršaus demokratijos nenuleisi, be to, ES embargo nesiims, kaip parodė ir Slovėnijos bei Latvijos „pergalė“ apginant nuo dabartinių sankcijų su šių šalių verslu susijusį Baltarusijos oligarchą Jurijų Čižą.
Scenarijus B – atverti sienas beviziam režimui, kas sudarytų galimybes baltarusiams ir laisviau plėtoti verslą, ir savo akimis įsitikinti demokratinio pasaulio pranašumais. Bet to nebus, nes tai ir siena su Rusija, be to, naujų emigrantų Europa nelaukia.
Scenarijus C – intensyvesnis ekonominis bendradarbiavimas, kuris labai reikalingas Rusijos ekonominei įtakai atsverti, taip Baltarusijai išsaugant nepriklausomybę. Tačiau čia kliūtis – skirtingos užsienio prekybos taisyklės, o jų keisti nesuinteresuota nė viena pusė. Be to, Europos verslas į Baltarusiją juk gali ateiti tik asmeniniu A.Lukašenkos leidimu, o jis pamažu išparduoda Baltarusiją didžiajai kaimynei.
Gal vertėtų Baltarusiją priimti į Europos Tarybą (ET), kuriai ji vienintelė Europoje nepriklauso, ir taip įgyti instrumentą spausti ją laikytis demokratinių principų, o jos piliečiams suteikti šansą ginti savo teises Europos Žmogaus Teisių Teisme? Lietuvos nuolatinis atstovas prie ET ambasadorius Gediminas Šerkšnys primena: „ET nare gali būti Europos valstybė, pripažįstanti ir siekianti įgyvendinti pagrindines ET demokratijos, žmogaus teisių, teisės viršenybės vertybes. Baltarusija, nors yra pasirašiusi ir ratifikavusi kai kurias ET konvencijas, tačiau pagrindinės – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos – ne. Kol to nepadarys, nėra galimas ir jos piliečių teisių gynimas Europos Žmogaus Teisių Teisme.“
Baltarusijos parlamentui 1992 m buvo suteiktas ET specialiojo svečio statusas, 1993 m. Baltarusija pateikė prašymą tapti ET nare. Tačiau kai 1996 m. buvo paleistas vienintelis laisvai ir teisėtai išrinktas parlamentas, ET suspendavo jos statusą ir narystės prašymą.
„Skatinti baltarusių bendradarbiavimą su Lietuvos organizacijomis, jų pilietinį aktyvumą, kad patys baltarusiai pasirinktų, ko jie nori, o pirmiausia – kad suvoktų, jog jie tokią teisę turi, – toks Lietuvos interesas Baltarusijoje. Tik klausimas, ar savo politikos instrumentų arsenale turime daug erdvės jam įgyvendinti. Palengvinome vizų gavimo procedūras pasienio gyventojams, remiame baltarusių Europos humanitarinio universiteto veiklą Vilniuje“, – vardija Rytų Europos studijų centro analitikas V.Jurkonis.
Aišku viena: greitų pokyčių šioje šalyje tikėtis sunku, ypač esant tokiai didžiulei Rusijos įtakai ir intensyvioms režimo pastangoms trinti baltarusių tapatybę. Be abejo, viena iš priemonių padėti Baltarusijai demokratėti – verslininkų bendradarbiavimas, tačiau jo sėkmės tvarumą labiausiai lems pačios Baltarusijos demokratėjimas, o ne ES nuolankumas, jei ji bandytų apsimesti nematanti aršėjančio Minsko režimo.

Ambasadorius G.Šerkšnys: “Baltarusija – vienintelė Europoje valstybė, nepasirašiusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.”