Nuo kažin kada esame išmokyti, kad balandis – švaros mėnuo. Nuo tada ir traukiame tą mėnesį apsitvarkyti kiemų, paupių ir miškų, rinkti ne tik žiemos, bet ir keturkojų ar dvikojų gyvūnų paliktų šiukšlių.

Sovietiniais laikais varu į talkas stumiami būdavome, dabar savanoriškai apsikuopti einame, tačiau tikslas vienas – padaryti Žemę švaresne ir mielesne vieta gyventi.
Viskas lyg ir gerai, tačiau pasirodo, kad balandis nėra toks jau neliečiamas švaros mėnuo, – jis ne mažesnis ir mūsų planetos šiukšlintojas. Bet šiukšlintojas ne tiesiogine, o labiau perkeltine, dvasinius dalykus liečiančia prasme. Užtenka atsiversti keletą balandžio vidurio kalendoriaus lapelių, ir viskas iškart taps aišku.
Pasirodo, balandį gimė du didieji pasaulio diktatoriai ir despotai. 20 dieną gyvenimo ratą sukti ėmė Hitleris, o 22-ąją – Leninas. Daug kas sakys, kad ne Leniną, bet Staliną derėtų didesniu tironu vadinti, tačiau nepamirškime, kad jei ne „didysis Spalio revoliucijos vadas“, gal Stalinas apskritai nebūtų gavęs galimybės pasireikšti. O ar mažai dar istorija mums papasakojo apie Lenino įkvėpto raudonojo teroro ar bolševikų diktatūros „gėrį ir grožį“? Taigi, manyčiau, kad būtent Hitleris ir Leninas buvo didieji XX a. diktatoriai. O jei dar pridėsiu, kad balandžio 15-ąją gimė ir iki šiol jo palikimo atsikratyti negalinčios bei vis labiau istorijos bedugnėn grimztančios komunistinės Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Il Sungas, tai balandžio šiukšlių puokštė ir visai nemaža susidarys. Te atleidžia man balandį gimusieji…
Vis dėlto labiau domina pats fenomenas: kodėl iš nekaltų ir tyrų vaikučių gimsta baisūs tironai, kuriems tėra vienas juokas pasmerkti mirčiai milijonus ne tik suaugusiųjų, bet ir tokių pačių, kaip jie yra buvę kadaise, nekaltų ir tyrų vaikučių?
Pabandysiu atkreipti dėmesį į tai, į ką paprastai dirbdami su pacientais dėmesį atkreipia psichoanalitikai. O kaip žinome, pirmiausia jie dėmesį atkreipia į žmogaus šaknis, jo vaikystę, kurioje ir ieško paslėptų šios dienos darbų ir tikslų motyvų.
Taigi, pradėkime nuo Hitlerio, nes jo šaknys gana negiliai pasislėpusios. Mažojo Adolfo šeima jau iš pirmo žvilgsnio neatrodo sveika. Panelė Schicklgruber, būsimojo diktatoriaus būsimoji mama, ilgą laiką tarnavo savo dėdės Aloiso Hitlerio šeimoje, kol vieną dieną tapo suvedžiota ir pagimdė savo dėdei vaiką. Ne, dar ne Adolfą, tačiau svarbų tiek, kad dėdė nutarė savo kraujo giminaitę vesti. Užduotis nebuvo iš lengvųjų, teko ilgai derėtis su Bažnyčia, kol vieną dieną tikslas buvo pasiektas, ir atsirado nauja Hitlerių šeima, į pasaulį paleidusi septynis vaikus. Vis dėlto kraujomaiša atsiliepė: keturi vaikai mirė dar mažiukai, o du visą gyvenimą išliko silpnapročiai. Tik vienas Adolfas buvo sveikas visom prasmėm. Bet ar tikrai taip manome? Štai mokykloje jis nebuvo bent kiek vertinamas draugų, dukart liko kartoti kurso antrus metus, o tarnaudamas kariuomenėje draugų buvo laikomas tiesiog „trenktu“, „keistuoliu“…
Visa tai genetika, biologija… O kaip psichologija? O čia jau sudėtingiau. Yra žinoma, kad Hitlerio tėvas buvo griežtas, kartais net žiaurus, nuolat savo žmonai primindavęs jos prastą kilmę. Matyt, tai atsiliepė ir Adolfo asmenybei, nes nuolatinė baimė ir įtampa bei tėvo ar draugų nuvertinimai, o ir šeimos „legalumo“ dėl kraujomaišos klausimas galėjo kelti pyktį, kurį teliko paslėpti pasąmonėje „geresniems laikams“.
Tai, beje, ir yra visų žiaurių despotų bruožas – bejėgiškumas, kuris vėliau kompensuojamas bejėgiais paverčiant kitus žmones. Hitleriui tai turėjo būti ypač svarbu: ne tik tėvo griežtumas ar draugų patyčios vertė jį jaustis bejėgį, bet ir baimė tiek dėl fizinio, tiek dėl protinio išgyvenimo apskritai. Kas belieka vaikui, kurio keturi vyresnieji broliai ir seserys miršta, o dar du taip ir nepasiekia protinės brandos? Matyt, todėl taip nesunku buvo Hitleriui marinti nekaltus žmones dujų kamerose ar atlikinėti eksperimentus su psichikos ligoniais. Bejėgio vaiko triumfas prieš mirtį ir beprotybę…
Na, gerai, su Hitleriu kaip ir viskas daugmaž aišku. O kaip Leninas? Juk sovietiniai šaltiniai vos ne idealizavo jo šeimą, laikė ją ne tik tvirtumo, bet ir švietėjiškumo simboliu. O istorija, pasirodo, atskleidžia ir ne tokių šviesių dalykų. Štai tampa aišku, kad Lenino tėvas Ilja Uljanovas buvo mokyklų inspektorius ir neretai palikdavo šeimą likimo valiai, nuolat keliaudamas iš vienos vietos į kitą su darbo pavedimais. Ypač skausmingai tą turėjo išgyventi berniukai, kurių normaliai raidai tėvo figūra tiesiog būtina. Tuomet ir tenka ieškoti kitų idealų, ką, matyt, būsimasis caro žudikas ir padarė. Idealu jam tapo vyresnysis brolis Aleksandras, užkietėjęs revoliucionierius, dvidešimt vienų metų paaukojęs gyvybę dėl miglotų lygybės ir brolybės idealų.
Bet štai ką dar atveria istorijos šaltiniai. Kai kurie jų sako, kad Uljanovų šeima nebuvo tokia romantiška, kokią mes, sovietinio laikotarpio vaikai, įsivaizdavome. Yra žinių, kad Lenino motina buvo gana laisvo elgesio moteriškė, mielai teikdavusi kūniškąsias paslaugas kai kuriems vyrams. O pirmasis jos sūnus, manoma, apskritai gimė iš ryšio su kunigaikščiu, vėliau tapusiu Rusijos caru… Ir tik tuomet jai buvo parinktas silpnas ir keistokas vyras Ilja Uljanovas, kad tiesa neiškiltų į viešumą. Nežinia, kiek tiesos yra šioje istorijoje, bet jei ji nors kiek prie tikrovės artėja, tai Lenino šeimos situacija ir nesaugumas bei aplinkinių panieka jai ima labai keistai priminti Hitlerio kraujomaišiškos šeimos situaciją su tuo pačiu aplinkinių niekinimu ir nesaugumu joje…
Svarbu tai, kad abu diktatoriai nesivargino ieškodami gilesnio savo pasisakymų turinio. Jiems forma ir išraiška visuomet buvo svarbesnė. Pirma, reikia nurodyti aiškų priešą (žydus, „buržujus“, šiandien, pavyzdžiui, pedofilus), antra, rasti sekėjų (silpnų, dažnai neturinčių savo vietos visuomenėje žmonių), trečia, klausytojams įteigti jų galios pojūtį savo įsitikinimą viena tiesa pasiūlant kaip susitapatinimo objektą (kas ne su mumis – tas prieš mus), ketvirta, susikurti emocijas žadinančius simbolius (maršus fakelų šviesoje, erelius herbuose).
Tiek Hitleris, tiek Leninas rėžė ugningas kalbas, nesunkiai nurodė aiškius priešus, pasirinko sekėjus iš žemiausių visuomenės sluoksnių ir juos įkvėpė pažadėdami nežabotą valdžią ir galią.
Bet, sakykit, ar nerastume tokių veikėjų ir mūsų tėvynėje? Rėžiančių ugningas kalbas ir žadančių aukso kalnus. Mėgstančių vaikščioti fakelų šviesoje ir piešiančių erelius savo simboliuose. Nurodančių aiškius priešus… O svarbiausia – įsitikinusių savo absoliučia tiesa ir ja neabejojančių. Dar neatpažinote nė vieno? Ką gi, sekite artėjančią rinkimų kampaniją ir, tikiu, atrasite ne vieną bejėgį vaiką, norintį tapti visagaliu tautos tėvu, broliu ar gelbėtoju…
O gal geriau pasinaudokime balandžiu ir išsikuopkime protus, kad nebūtų galimybės jų užteršti?

Sekite artėjančią rinkimų kampaniją ir, tikiu, atrasite ne vieną bejėgį vaiką, norintį tapti visagaliu tautos tėvu, broliu ar gelbėtoju.