“Net savo priešui nelinkėčiau darbo prokuratūroje”, – toks kalambūras dabar skrajoja viešojoje erdvėje. Ir jis nėra itin hiperbolizuotas. Per pastarąjį pusmetį šioje institucijoje visiškai įsivyravo baimės atmosfera ir darbas čia tapo iš tiesų nepavydėtinas. Net trumpiausias prokuroro pasisakymas pedofilijos ar gėjų eitynių tema gali baigtis pažeminimu ar karjeros pabaiga ir dar viešu pasmerkimu žiniasklaidoje. Todėl absoliuti dauguma prokurorų tyli kaip žemė. Ypač prokurorai dabar bijo generalinės prezidentės – taip jie šiuo metu vadina prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuriai dabar ypač sunkiai sekasi ieškoti kandidatų į generalinius prokurorus.

Iš tiesų galima suprasti abi puses: juk tiek visuomenės, tiek prezidentės netenkina prokurorų darbo kokybė, todėl ji įvairiais būdais šią kokybę siekia pagerinti: reikalavimais, nurodymais, iškvietimais ant kilimėlio, gąsdinimais, griežtais pokalbiais ir net atleidimais. Ir tai visiškai suprantama, nes Jos Ekscelencija kitokių priemonių neturi, o savaime prokurorai dirbti geriau nepradeda. Sukrėtimo šiai sistemai iš tiesų reikėjo.

Kita vertus, pabandęs įsijausti į prokurorų kailį imi suprasti, kad jiems dirbti darosi nebeįmanoma. Prezidentė reikalauja greičio ir rezultatų, darbo krūvis neįtikėtinas, Seimo nariai tyčiojasi, žiniasklaida spardo į sėdynę, visuomenė įsiaudrinusi ir jau seniai žino daugelio bylų kaltininkus, nors prokurorai jų kaltę patvirtinančių įrodymų dar nėra surinkę.

Na, įsivaizduokime: išeitų dabar prokuroras ir apie pedofilijos bylą paskelbtų kitokią žinią, nei įtikėjusi ir jau seniai viską nusprendusi didžioji visuomenės dalis. Jis žaibiškai būtų nušvilptas, o naujas Generalinės prokuratūros pastatas apmėtytas akmenimis, kiaušiniais ir apdėliotas karstais. Prokurorų atimieji sulauktų spaudimo darbovietėse, o jų vaikai – mokyklose. Laikinasis generalinis prokuroras būtų iškviestas į Prezidentūrą, Seimą ir į visas televizijas.
Pažvelkime, kuo baigėsi iš laikinojo generalinio prokuroro lūpų išsprūdęs vienas sakinys apie gėjų eitynes – klyksmu, pasibaisėjimu ir patyčiomis. O Seimo narys Rokas Žilinskas tai pavadino baisia gėda ir pasiūlė prokurorui dingti iš akių.
Žinoma, prokurorai dar turi išeitį: bet kurią bylą, tegul ir prastai ištirtą, tegul ir be įrodymų, jie gali siųsti į teismą. Ir taip permesti karštą bulvę teisėjams. O ką šiems teks daryti? Kaip jiems reikės nagrinėti bylas, vertinti silpnus įrodymus, atlaikyti besipiktinančiųjų emocijų cunamį? Kaip jiems apskritai dirbti ir grįžti namo?

Taigi atsidūrėme aklavietėje. Kitaip tariant, pasiekėme ribą, kai tam tikros rūšies nusikaltimų nebegalima objektyviai ištirti, kai tam tikrose bylose nebegalima tikėtis teisingo teismo, daliai pareigūnų nebegalima išsižioti, o į visuomenę grįžo susižavėjimas Linčo teismu. Viso to padarinius mums dar teks ilgai srėbti.