Kaip Lietuvoje senjorai gyvena dabar, kai dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykis siekia 1,3, ir kaip jie gyvens tuomet, kai vienas dirbantysis turės išlaikyti ne tik save, savo vaikus, bet ir vieną pensininką? Tokių klausimų kyla galvojant apie sparčiai senstančiai ir, deja, toli gražu ne taip sparčiai turtėjančiai Lietuvos visuomenei gresiančią realybę.

Atsakymų į šiuos klausimus turime ieškoti jau dabar. Laikas bėga taip greitai, kad tokia situacija, kad ir kaip gaila būtų, gali tapti daugelio tų, kurių profesinė karjera šiuo metu dar tik įsibėgėja, ateitimi. Kalbėti apie orios senatvės užtikrinimą tuomet darosi sunku, o ir, rodosi, neverta: labiau rūpėti ima tai, kaip senatvėje apskritai išgyvensime.

Tarkime, šiandien vidutinio dydžio darbo užmokestį (šiek tiek daugiau nei 2100 Lt neatskaičius mokesčių) gaunančio, tačiau rytoj į pensiją išeinančio vidutinio lietuvio laukia iš anksto parengtas šokas. Būsimos jo pajamos per mėnesį sieks vos trečdalį to, ką gaudavo iki šiol: vidutinė senatvės pensija vos priartėja iki 750 Lt. Kaip manote, ar įmanoma maistui, mokesčiams ir kitoms reikmėms tenkančias išlaidas staiga sumažinti lygiai dviem trečdaliais?
Sakysite, įmanoma, nes būna ir blogiau? Taip, iš tiesų būna, bet…

Sociologinių apklausų duomenys rodo, kad daugelis Lietuvos gyventojų apie ateitį mąsto, bet jai visiškai nesirengia. Štai Vertybinių popierių komisija neseniai pristatė apklausos rezultatus, atskleidusius, kad savo senatve rūpintis patys linkę 63 proc. gyventojų. Ką reiškia šis rūpinimasis – ar konkrečius veiksmus taupant ir savarankiškai kaupiant pensijai, ar tik pamąstymą apie tai, kaip toje senatvėje bus sunku, – neaišku.

Be to, galima tik spėlioti, ką galvoja likusieji 37 proc. Tikėtina, kad paklausę išgirstume ką nors panašaus į tai, ką girdime iš dabartinių senjorų. Daugmaž “visą gyvenimą dirbęs, turiu teisę į padorią senatvę”. Šio teiginio teisingumu iš principo, matyt, niekas ir nesuabejotų – kartų solidarumo principu pagrįsta socialinės apsaugos sistema išties turėtų užtikrinti, kad senatvė bent jau nežemintų. Tačiau, kaip matome, būna visko. Todėl bent jau jaunoji ir vidurinė karta, kalbėdama apie pensiją, turėtų suprasti, kad jiems nebetinka žodžiai “dirbau ir užsidirbau”, kad teks juos keisti į “dirbau ir pasirūpinau”. Kol dar nevėlu.

Lietuvoje pensijoms išleidžiama apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Daugelio Europos šalių vidurkis – 10–12 proc. BVP, tad tų šalių pensininkų gyvenimo lygis iš esmės nesiskiria nuo dirbančiųjų gyvenimo lygio. Tuo tarpu Lietuvoje ilgai lauktos socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos vis dar paskendusios migloje, tad į pensiją išėjęs žmogus gauna daugmaž trečdalį buvusių pajamų. Tam, kad pensijoje būtų galima išlaikyti buvusį gyvenimo lygį, reikėtų gauti bent 70–80 proc. buvusio darbo užmokesčio dydžio pajamas. Valstybė nebuvo, nėra ir artimiausiu metu tikrai nebus pajėgi to užtikrinti. Taigi kalbant apie senatvę ir pensiją, kertiniu žodžiu šiandien tampa žodis “paSIrūpinti”. Juolab kad neišvengiama jaunos ir vis dar nestabilios ekonomikos pasekmė bus plačiai paplitusio nelegalaus darbo nulemtos mažos pensijos tiems, kurie gyvena tik šia diena.

Siekdami geresnio kąsnio šiandien, dažnai nė nesusimąstom, kad jį gauname mainais į skurdesnį gyvenimą senatvėje. Jaunas, ką tik dirbti ir uždirbti pradėjęs žmogus, paragintas taupyti greičiausiai atkirs vienu argumentu: O kam, gal aš tos pensijos visai nesulauksiu, geriau jau dabar pagyvensiu taip, kaip norisi”. Toks požiūris atsispindi ir visuomenės nuomonės apklausose – senatvė mažiausiai rūpi jaunimui. Jaunoji dvidešimtmetės valstybės gyventojų karta mąstyti suaugusiojo protu ir pati galvoti apie save bei savo ateitį dar nelinkusi.

Tad lieka tik paklausti, o kas bus, jei ta senatvė vis dėlto ateis? Įžengęs į penktąją dešimtį ir supratęs, kaip sparčiai artėja tas laikas, kai teks gyventi iš pensijos, žmogus greičiausiai jau supras, kad jis pats yra vienintelis savo finansinės gerovės garantas. Bėda tik ta, kad kuo vėliau jis pradės kauptis savo senatvei, tuo didesnes sumas kas mėnesį jam teks atidėti. Taip ne tik nepavyks daug sukaupti pačiai pensijai, bet ir paskutiniai metai prieš ją nebus džiugūs, o pažymėti suveržtų diržų paliekamais randais.