"Veido" archyvas

Galimybė tiesiogiai, be tarpininkų, pabendrauti su svarbiausių regiono valstybių vadovais Lietuvai itin svarbi todėl, kad šiuo metu, regis, prasideda esminis lūžis visoje Europos rytinėje politikoje. Pasaulinė ekonomikos krizė, kaip ir europinė finansų krizė Graikijoje bei visoje Pietų Europoje, regis, iš pagrindų keičia svarbiausios ES valstybės – Vokietijos požiūrį į europinį bendradarbiavimą.

Prancūzija, lig šiol laikyta politiniu vieningos Europos varikliu, pastaraisiais mėnesiais atvirai nuogąstauja, kad du dešimtmečius sėkmingai funkcionavusi Paryžiaus–Berlyno ašis ėmė braškėti, nes vokiečiai nebenori jos tepti savo pramone ir savo pinigais.

Praėjusią savaitę žymus prancūzų filosofas ir politologas Andre Glucksmannas interviu savaitraščiui “Die Welt” atvirai pasakė: “Vokietijos ir Prancūzijos santuokai atėjo galas, nes Berlynas atsisveikino su Pryžiumi ir nuėjo pas Maskvą”.

Pasak A.Glucksmanno, visos prancūzų (ir ne vien tik jų) viltys, kad atėjus A.Merkel atvirai prorusiška ir proputiniška Vokietijos politika pasikeis, žlugo. Vokietija neatsisakė nei dujotiekio per Baltijos jūrą “Nord Stream”, nei dujotiekio per Juodąją jūrą “South Stream”, vokiečių “Siemens” atmetė bendradarbiavimą su prancūziškąja “Areva” branduolinės energetikos srityje ir pasirinko draugystę su Rusijos oligarchais. Visa tai daroma nepaisant Lenkijos, Baltijos šalių, Ukrainos prieštaravimų. O Vokietijos delsimas laiku suteikti finansinę pagalbą Graikijai, nes tuo metu vienoje iš federalinių žemių vyko rinkimai, pasak A.Glucksmanno, rodo, kad vokiečiams jų vidaus politiniai žaidimai daug svarbesni nei visos Europos solidarumas ir, svarbiausia, bendros valiutos – euro ateitis.

“Savo ateitį Vokietija sieja ne su Graikija ir ne su Prancūzija, o su Rusija – jos ūkio ir pramonės modernizacija nuo Peterburgo iki Vladivostoko, – liūdnai pranašauja prancūzų filosofas. – Tai net ne Ribbentropo ir Molotovo pakto, tai vokiečių princesės, tapusios Rusijos cariene Jekaterina Didžiąja, kurios portretas stovi ant kanclerės A.Merkel stalo, laikai”.

Žinoma, galbūt A.Glucksmannas ir perdeda, bet kai naujasis Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Weserwelle pareikalauja, kad JAV išgabentų iš Vokietijos savo branduolinius ginklus, kurie penkis dešimtmečius garantavo Europos saugumą, o po poros mėnesių lygiai tokį patį reikalavimą Vašingtonui paskelbia Maskva, yra apie ką susimąstyti.

O kai po prezidento Lecho Kaczynskio žūties Varšuva ir Maskva paskelbia apie istorinio susitaikymo pradžią, o lig šiol strategine Lietuvos partnere laikytos Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, per visą savo kadenciją tik kartą apsilankęs Lietuvoje, tebevengia atsakyti, ar atvyks jis birželio 1-ąją į Vilnių, ar ne, susimąstyti tenka dvigubai.