Tie, kurie neseniai skaitė amerikiečių rašytojos Sandros Brown romaną „Lūžio taškas“, nesunkiai prisimins vieną šio trilerio veikėjų, privatų detektyvą Dodžą Hanlį.

Taip, tą patį, kuris dirbo vienoje gynybos advokato kontoroje ir visais įmanomais bei neįmanomais būdais teikdavo vertingą informaciją savo sumaniam darbdaviui Derekui Mičeliui. Dažnai toks žinių rinkimas buvo nelegalus, su kriminaliniu kvapeliu ir aiškiai kirtosi su galiojančiais vietos įstatymais. Turbūt visi puikiai įsiminė, kad į visus darbdavio priekaištus ir kaltinimus dėl tokios neteisėtos veiklos pastarasis atšaudavo trumpa, bet veiksminga fraze: „Paduok mane į teismą!“ Toks švarcnegeriškas „I‘ll be back“ variantas pasąmonėje nevalingai įtvirtino herojiško personažo paveikslą, visu gražumu iškylantį prieš skaitytojų akis, vien tik paminėjus šią garsiąją frazę. „Lūžio taške“ tai buvo antraeilis personažas, šmėstelėjęs vos viename kitame epizode, tačiau romane „Ypatinga klientė“ visas autorės dėmesys sukoncentruotas beveik tik į vieną – Dodžo Hanlio paveikslą. Pasirodo, minėtame romane tai buvo pats mėgstamiausias Sandros Brown personažas. Autorė apgailestavo, kad dėl pirminio „Lūžio taško“ sumanymo negalėjo pilniau ir įtaigiau pavaizduoti šio prieštaringai vertinamo veikėjo, tad sumaniusi parašyti „Ypatingą klientę“, pagrindiniam vaidmeniui pasirinko nepaklūstantį jokioms taisyklėms privatų detektyvą Dodžą Hanlį. Ne veltui romano pabaigoje autorė tarsi gyvam žmogui dėkoja išgalvotam veikėjui Dodžui Hanliui, kuris buvo „toks tvirtas ir atkaklus, kad apsigyveno mano širdyje ir įkvėpė parašyti dar vieną romaną“. Taigi ponios ir ponai: Dodžas Hanlis grįžta. Grįžta, kad kai kam „išspardytų subinę“ ir susigrąžintų tai, ką buvo praradęs prieš ilgus trisdešimt metų.
Vidurnaktį nuskambėjęs telefono skambutis niekada nežada nieko gero jo adresatui. Ne išimtis ir šis. Pagalbos šauksmas iš Hjustono verčia iš lovos užsimiegojusį Dodžą Hanlį, akimirksniu išvaikydamas visus miegus. Skambina sena jo draugė, viso gyvenimo meilė Karolina King, kurios „iš trisdešimt atskirai praleistų metų jis buvo nesapnavęs gal kokias tris, keturias naktis“. Kažkada, labai seniai, juos siejo gilus ir šiltas jausmas, tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, jų keliai išsiskyrė, palikę kartų nuosėdų šešėlį ir trumpos jų sąjungos vaisių – dukrą Berę. Būtent Berė, kurią jis matė vos vieną kartą gyvenime, pateko į rimtą bėdą ir jai reikalinga skubi pagalba. Buvęs jos bendradarbis, genijus ir pamišėlis Orenas Starksas, apimtas liguistos aistros persekioja merginą, paversdamas jos gyvenimą siaubingu pragaru. Ir nors pradžioje viskas apsiriboja dovanomis ir įkyriais telefono skambučiais, greitai reikalai pakrypsta liūdnesne linkme. Pasigirsta pirmieji šūviai, ir ilga nusikaltimų grandinė ima driektis paskui Oreno Starkso šešėlį. Žudikas, prisiekęs bet kokia kaina nužudyti Berę, nenumaldomai artėja, tad Dodžui Hanliui teks pasitelkti visą savo ilgametę detektyvo išmonę ir patirtį, kad apsaugotų vienintelę dukrą nuo, rodos, neišvengiamos žūties…
Nors „Ypatinga klientė“ turi keletą personažinių sąsajų su prieš tai išleistu romanu „Lūžio taškas“, tai nėra tęsinys, kurį būtina skaityti iš eilės. Tai du visiškai skirtingi ir atskiri kūriniai. Štai ką mano pati knygos autorė Sandra Brown. „Dažnai skaitytojai ir leidėjai manęs klausia, ar žadu kada nors rašyti knygų tęsinius? Visada atsakau: niekada! Yra dvi priežastys, kodėl aš to niekada nedarysiu. Visų pirma – aš tuo nesuinteresuota. Antra – nesu pakankamai sumani ir išradinga, kad tęsčiau vieną ar kitą knygą nuolat nesikartodama. Nenorėčiau varginti ir kankinti savo skaitytojų, tempdama tuos pačius, vis blankesnius personažus iš vienos knygos į kitą. Man visada patinka pradėti rašyti nuo nulio. Nauja istorija. Naujas iššūkis.“ Tiesa, romano pradžioje mes sutinkame kelis senuosius „Lūžio taško“ herojus, bet jie šioje knygoje didesnio vaidmens nevaidina ir yra minimi prabėgomis. Sandra Brown garsėja savo įtaigiais ir įsimintinais personažais, tad kiekvienas susitikimas su jais skaitytojams palieka neišdildomą ir nepakartojamą įspūdį. Štai, kad ir nepaklūstantis jokioms taisyklėms ir suvaržymams privatus detektyvas Dodžas Hanlis. Dodžas – „netinkamas bendrauti, pasižymintis naikinančiu pradu“, grubus ir ciniškas vyrukas. Hanlio veide atsispindi visas sugriautas jo gyvenimas, nes visa, kas žmogiška, jam nesvetima. Tai išmintingas ir „pavargęs kaip pasaulis“, šilto ir šalto matęs detektyvas, „kurio širdyje buvo mažai vietos sielvartui ir švelniems jausmams“. Tačiau susitikus su dukra Bere, seno ciniko širdis netikėtai pražysta tėviška meile, kurios jis nejuto jau daugiau nei trisdešimt metų. Jo mylimoji – Karolina King – nekilnojamojo turto agentė. Cinamono spalvos plaukai ir chereso akys. Šalia Dodžo ji jaučiasi lyg balansuotų ant aukšto tramplino ar siūbuojančios lentos. Tačiau jis bene vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitiki. Tad iškilus rimtam pavojui, ji nedelsdama kreipiasi į jį pagalbos. Jų dukra Berė – atkakli, uoli, daug dirbanti ir siekianti karjeros mergina. Ji kaltina save, kad išjudino trapią Oreno psichinę pusiausvyrą ir pastūmėjo jį į dar didesnę beprotybę. Berės slaptų aistrų objektas – Skijus Nailandas, Merito apygardos šerifo pavaduotojas, tarnavęs ypatingosios paskirties būryje. Tai rimtas, dalykiškas, pastabus, kartais šiurkštokas mažakalbis pareigūnas. Ir nors pradžioje jo santykiai su Bere yra gan šaltoki, tačiau greitai jis suvokia, kad „abipusis priešiškumas buvo tik mėginimas apsiginti ir apgauti vienas kitą“. Blogio genijus Orenas Starksas – išskirtinis darbuotojas, kurio asmenybė ir profesiniai gebėjimai – du visiškai skirtingi dalykai. Jis per daug protingas ir suktas, kad pakliūtų į teisėsaugininkų spąstus, o išmestas iš darbo, tampa dar atkaklesnis ir agresyvesnis. Jam patinka įvairūs galvosūkiai bei žaidimai, kuriuos jis puikiai sprendžia. Tai pedantiškas, tvarkingas jaunuolis, kurio protas veikia tiksliai kaip laikrodis. Orenas nesupranta atsakymo „ne“ ir nesustoja prieš nieką. Visi Starkso veiksmai – jo didžiojo plano dalis, kuriame Berė užima ne paskutinę vietą.
Šiame romane lygiagrečiai pasakojamos dvi atskiros istorijos, kurias skiria tik praeitis. Pasakodama dabartinę istoriją, autorė mus nukelia ir į 1978–1979 metus. Mes išgirstame apie neromantišką Dodžo ir Karolinos pažintį ir sužinome jų skandalingas išsiskyrimo priežastis, nulėmusias tolesnį herojų gyvenimą. Pasakodama apie Teksasą, Sandra Brown nevengia griauti įsisenėjusių stereotipų. „Gražus miškas, tokio niekas nesieja su Teksasu, nes įsivaizduoja gubojų prižėlusias dykumas ir naftos gręžinius bekraščiame danguje.“ Nevengiama ir humoro, kartais ciniško bei šiurkštoko, tokio kaip ir gyvenimas atšiauriame Teksase. Kaip tikra teksasietė, autorė nepamiršta ir vaizdingų gamtos aprašymų. „Didžiųjų Tankumynų nacionalinis draustinis – atšiauriausia pasaulio vieta, knibždėte knibždanti kraujasiurbiais vabzdžiais, smaugliais, šernais ir aligatoriais.“ Būtent tame pragaro prieangyje ir vyks vienas iš dramatiškiausių šio romano epizodų.
Romantinis trileris „Ypatinga klientė“ – jaudinantis ir intriguojantis pasakojimas apie liguistą maniją ir kraupias žmogžudystes, trapius mylimųjų santykius ir dar vieną jiems suteiktą galimybę. Galimybę, kuri, pamiršus abipusį užsispyrimą bei abejones, seniai būtų lėmusi, kad atskirai praleisti trisdešimt metų gyvenant kartu būtų buvę žymiai laimingesni.
Arnoldas Šatrauskas