Išvalstybinti ekonomiką ir pereiti iš planinės į rinkos ekonomiką buvo nors ir skausminga, bet paprasta. Daug sudėtingiau su Konstitucija: jos tiesioginės naudos nematantys ir savo interesus arba ambicijas aukščiau kitų piliečių interesų iškeliantys tiek eiliniai piliečiai, tiek politikai, tiek teisėjai valstybės gyvenime lengva ranka kuria chaosą.

Beveik prieš šimtą metų viena visuomeniškiausių, pilietiškiausių mūsų praeities asmenybių, Atkuriamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Karo meto dienoraštyje“ rašė: „Vergijos pančiai per daug įsirėžę į mūsų tautos kūną, kad minia suprastų tą palaimą, kuri plaukia iš organizuoto tautos gyvenimo.“ Šiuos žodžius priminė profesorė Viktorija Daujotytė neseniai pasirodžiusioje knygoje „Nerimas“, kurioje bandoma analizuoti grėsmes, kylančias mums ir mūsų valstybei. Profesorės išvados optimistinės: jei visi rasime jėgų prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, yra vilties, kad su grėsmėmis Lietuva gali susitvarkyti.
O teisės filosofas Saulius Arlauskas savo monografijoje apie šiuolaikinės teisės filosofiją rašo: „Teisės kūrėjas – ne gamta. Teisės kūrėjas – žmogus.“ Tęsiant toliau šio filosofo mintį galima sakyti, kad koks žmogus – tokia ir teisė. Toji teisė, Konstitucija, kuria šiandien bandome naudotis Lietuvoje, sukurta senosios Europos civilizacijos, tad nenuostabu, kad mums ne viskas tinka. Plėsti savo vidinės Konstitucijos suvokimą mums trukdė ilgi okupacijų ir represijų metai.
Beje, jie buvo daug ilgesni nei laisvės metai. Nors turėjome Europą ir pasaulį nustebinusius pažangius valstybės Statutus ir Gegužės 3-iosios Konstituciją, bet tolesnį mūsų konstitucinį progresą sunaikino užkariautojai ir pavergėjai.
Šiandien tuos darbus dažnai tęsiame patys. Nors nuolat save įkalbinėdami, kad esame senosios Europos dalis, dažnai net nesusimąstome, jog šiuolaikinės Europos civilizacija mums dažnai būna per ankštas rūbas, kuris vis kokioje nepatogioje vietoje ima ir praplyšta.
Galėtume būti ramūs, jei prieš mūsų Konstituciją, teisę, taisykles burnotų nenorintys jų laikytis marginalai, nesusipratėliai, žudikai, prievartautojai, vagys, sukčiai. Bet kai tuo užsiima kunigas, Seimo pirmininkas ir prezidentė – viskas daug rimčiau. Kas užduoda neteisinio elgesio toną?
Štai ką apie teisę ir įstatymų laikymąsi Lietuvoje 23-iaisiais nepriklausomos valstybės metais kalba kunigas, buvęs disidentas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis Robertas Grigas, su svita užkopęs ant Garliavos scenos: „Bet gražiausi dalykai Lietuvos istorijoje yra kilę būtent iš įstatymų nevykdymo.“ Minią, kuri pasiryžusi gultis kryžiumi prieš mergaitės grąžinimą Laimutei Stankūnaitei, kunigas palygino su tais lietuviais, kurie per Antrąjį pasaulinį karą nuo nacių gelbėjo žydus ar kovojo prieš sovietinę santvarką, ir tais amerikiečiais, kurie grūmėsi su rasizmu: „Pati krikščionybė yra įstatymų nesilaikymas. Kristus apgynė moterį, kurią ano meto įstatymai reikalavo užmušti akmenimis už neištikimybę. Žmoniškumo įstatymai – aukščiau už raidinius įstatymus, neteisingas nutartis.“
„Dabartiniams jų vykdytojams mergaitė – lyg skiedra, kurią galima padėti iš vienos vietos į kitą“, – užtikrintai įrodinėja dvasininkas, ragindamas ir įkvėpdamas žmones priešintis teismų sprendimams, jei šie yra neteisingi.
Kunigui padeda Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis. Jis rašo, kaip derėtų elgtis teismui, bet tas taip nesielgia, nes: <… deja, tiesos neieškančiam Teismui tai galėtų sutrukdyti, kaip ir viešumas, žodinis procesas.“
Šalies prezidentė toleruoja teisėją Neringą Venckienę, kuri ant Konstitucijos šoka pilvo šokį, kasdien žemindama savo kolegas teisėjus, bet dar ir šiandien tebevykdo teisingumą ir priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Ar galvoja prezidentė apie tai, kaip jaučiasi tie, kurie girdi Lietuvos Respublikos valią iš tokios teisėjos?

Elito spjūvis į Konstituciją

Kai Respublikos vardu veikianti Lietuvos Vyriausybė per naktį pakeičia mokesčius, tai Lietuvoje taip pat tampa teise. Nepaisant to, kad Mokesčių įstatyme aiškiai įrašyta, jog mokesčių pakeitimai įsigalioja tik po šešių mėnesių, pas mus, jei jie priiminėjami kartu su Biudžeto įstatymu, gali įsigalioti ir per naktį (ar tokia įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijai, nė vienam parlamentarui neatėjo į galvą patikrinti, o verslas neišdrįso ieškoti būdų inicijuoti teismuose tokį konstitucinį patikrinimą).
Verslininkas, savo bendrovėje įdarbinęs dešimtis, šimtus, tūkstančius darbuotojų, susisaistęs verslo įsipareigojimais su didele verslo bendruomene tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, traktuojamas kaip aruodas, iš kurio galima bet kada pasisemti. Ar toks elgesys neprimena elementarios vagystės: man reikia – ateinu ir pasiimu? Juk taip pat elgiasi ir Vyriausybė.
Apie ES Konstitucijos ratifikavimo procesą Lietuvoje gėda ir kalbėti. Ratifikavome pirmieji, neturėdami net lietuviško teksto. Bet čia garsieji Antano Valionio „valstybininkai“ su savo komjaunuoliška teisine sąmone padėjo pamatą naujam politiniam veikimui: jei reikia Maskvai (atsiprašau, Briuseliui), mes turime būti pirmi. O mūsų Konstitucija nesvarbi. Kas ta mūsų Konstitucija, jei reikia Maskvai (vėl atsiprašau, Briuseliui).
Jei ant Konstitucijos spjauna elitas, kodėl jos turi laikytis kiti? Taip žmonių sąmonėje pamažu suformuojama nuostata, kad teisė nėra svarbu. Ji man reikalinga tada, kai turi apginti mano interesus, bet jei ji prieštarauja mano interesams, tai jos laikytis nereikia.
Toks konstitucinis ir apskritai teisinis nihilizmas jau duoda gražių vaisių, kurių tikrai nesiekė ir nesitikėjo nei profesorius V.Landsbergis, nei kunigas R.Grigas, nei prezidentė, nei Vyriausybė. Tuo, kad teismus reikia menkinti, jų sprendimų nevykdyti, teisę galima taikyti taip, kaip pačiam naudinga, jau pasinaudojo tie, kurie pagal Konstituciją niekada nesugebėjo ir neplanavo gyventi.
Štai Viktoras Uspaskichas ir Rolandas Paksas, abu sutrypę mūsų Konstituciją, šiandien ir vėl piliečių pasitikėjimo zenite. Nesvarbu, kad vienas apsivogęs dirbdamas ministru ir dabar dar su baudžiamosios bylos kupra, o kitas – trigubo Konstitucijos pažeidimo herojus. Kai Konstitucija, teisė, įstatymai nebesvarbu, gaivalas gali vėl sėsti ant balto žirgo ir bandyti dar kartą sukurti mitą apie tvarkos įvedimą. Tvarkos, pagal kurią jie patys neketina gyventi.
Žmonėms Lietuvoje nebesvarbu, kad taip jų atžvilgiu nusprendė teismai, teisėjai. Juk Lietuvoje gausu pranešimų, kad teismai yra žmonių ir valstybės priešai, jie korumpuoti ir neteisingi. Tą patį sako ir V.Uspaskichas su R.Paksu. Jiems taip reikia sakyti. Jiems tai patogu, o mums? Taip tokius politikus ir prikelia moralūs, bet savo veiksmų pasekmių nesuvokiantys politikai ir visuomenės veikėjai. O paskui stebisi, kaip čia yra, kad žmonės vėl pasitiki jau teistais asmenimis. Kaip netikės, jei tas teistumas paverčiamas fikcija, nesvarbiu ir nereikšmingu dalyku. Apie savo nekaltumą nuolat tvirtina ir Henrikas Daktaras, ir visi kiti Lietuvos kalėjimų gyventojai. Iš ko jie tai išmoko?

Teisė – tiek griovimo, tiek kūrimo įrankis

Profesorius Valentinas Mikelėnas kelių autorių bendrame veikale „Nerimas“ primena, kad teisė – žmonių (taip pat tautų ir valstybių) sugyvenimo ir išgyvenimo priemonė (įrankis). Teisė – tai žmogaus minties ir civilizacijos produktas, ilgainiui pakeitęs kitą žmonių socialinio reguliavimo instrumentą – paprotį. Bet ar teisė gali viską? Genocidas, rasinė segregacija, holokaustas, masiniai trėmimai, dauguma kitų su žmoniškumu nesuderinamų žiaurumų buvo vykdoma remiantis teise. Po 1990 m. kovo 11-osios teisė taip pat buvo ne tik kūrimo, bet ir neproporcingo, gerai nepasverto griovimo įrankis. Bet V.Mikelėnas yra optimistas. Nors perspėja dėl teisinio fanatizmo, kurį gimdo teisės fetišizavimas ir teisės bei moralės, aukštesniųjų teisės principų atskyrimas, bet teisė yra viena iš priemonių, su kurios pagalba ateities grėsmes galima įveikti ar užkirsti kelią joms atsirasti.
Dėl savo Konstitucijos referendume balsavome prieš 20 metų, tačiau šiandien mums vėl reikia tartis dėl taisyklių laikymosi. Jos svarbesnės nei mūsų malonumai ar ambicijos. Net ir tuo atveju, kai mums labai nesinori ir nepatogu laikytis taisyklių (Konstitucijos, teisės), jų laikytis vis vien verta. Vardan savo pačių gyvenimo harmonijos ir saugumo. Nes jei taisyklių, kurios mums reikalingos, nesilaikys kiti žmonės, mūsų gyvenimas niekada nebus saugus ir harmoningas.
Akademinė bendruomenė, dažnai užsižaidžianti norminiais ginčais, nors ir labai svarbiais teisės mokslui bei tolesnei teisinės sistemos plėtrai, bet turinčiais labai mažą poveikį visuomenei ir jai mažai suprantamais, turėtų skirti didesnį dėmesį teisės vertybiniam turiniui, teisės aksiologijai, padedančiai posovietinei, pototalitarinei visuomenei suvokti taisyklių laikymosi prasmingumą ir naudingumą. Nes taisyklių (teisės), moralės normų atmetimas arba selektyvus asmeninis taikymas stabdo tolesnį mūsų valstybės progresą. Ir to pasekmės mūsų valstybės ateičiai bus dramatiškai liūdnos.