Ateinantį dešimtmetį švietimo sistema ir aukštasis mokslas Lietuvoje rutuliosis dviem kryptimis: dalis mokyklų ir universitetų bus priversti užsidaryti arba prisijungti prie stipresnių, o itin aukšto lygio švietimo įstaigos vykdys bendras programas su užsienio aukštosiomis mokyklomis.

Orientavimasis į moksleivių ir studentų krepšelius ir į pinigus, kuriuos suneša mokantieji už mokslą, o ne į švietimo ir mokslo kokybę būdingas gana didelei daliai Lietuvos švietimo įstaigų. Bet ženklus gimstamumo mažėjimas teikia vilties, kad padėtis kardinaliai keisis: tarp visų tipų mokyklų stiprėja konkurencija, o tai verčia kelti ir kokybės kartelę.
Taigi tikėtina, kad ateinantį dešimtmetį išlikti siekiančios įstaigos atsikratys paskutinių menkos kvalifikacijos mokytojų ir dėstytojų, atnaujins mokymo programas, pereis prie pažangiausių mokymo metodikų bei technologijų ir pagaliau dirbs taip, kaip dirba jų kolegos Vakarų Europos, Skandinavijos ar itin išsivysčiusių Azijos šalių bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose.
Kita vertus, menkos reputacijos prastų rezultatų mokyklos toliau risis žemyn, kol neliks norinčiųjų mokytis, ir jos bus uždarytos.

Privačių mokyklų gausės pamažu
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, kadaise pats vadovavęs mokyklai Molėtuose, buvo vienas prieš gerą dešimtmetį parengtos Švietimo strategijos iki 2012 m. darbo grupės narių. Šiuo metu jis yra Vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus Pažangos strategijos iki 2030 m. bendraautoris. Pastarąją strategiją Seimas pradės svarstyti šią savaitę, tad kalbėti apie tai, kas joje liks, o kas ne, dar anksti, tačiau V.Stundys, matydamas, ką pavyko padaryti per aną dešimtmetį iš ankstesnėje švietimo strategijoje užsibrėžtų tikslų, sutinka pasidalyti prognozėmis, kokia bus tolesnė švietimo ir aukštojo mokslo raida.
“Pirmiausia mums nepavyko išplėsti ikimokyklinio ugdymo tinklo kaime. Jis ir toliau stipriai atsilieka nuo bendro šalies vidurkio, – pripažįsta pašnekovas. – Tikiuosi, ateinantį dešimtmetį padėtis gerės, tačiau nesu tikras, kad stipriai plėsis privačių darželių miestuose tinklas. Manau, dar gali rastis vienas kitas, bet steigimosi masiškumo, koks buvo po privačių darželių steigimo sąlygų supaprastinimo, nebebus.”
Lygiai taip V.Stundys mano ir apie privačių bendrojo lavinimo mokyklų plėtrą: ir toliau vyraus savivaldybių bei valstybinės mokyklos. Jose mokysis daugiau kaip du trečdaliai visų moksleivių.
Girdėdama tokias kalbas privačios “Saulės” gimnazijos direktorė ir steigėja Irena Baranauskienė tik liūdnai atsidūsta: “Jei nesikeis valstybės požiūris į šešėlinę ekonomiką švietimo srityje ir repetitoriai toliau nebaudžiami klestės, savivaldybių ir valstybinėms mokykloms bus leidžiama prisidurti iš tėvų renkant įvairias rinkliavas, o privačioms mokykloms nebus skiriama ūkio lėšų, kurias per mokesčius sumoka visų vaikų tėvai, privačių mokyklų nedaugės.” Kad šios trys sąlygos būtų įgyvendintos iki 2025 m., I.Baranauskienė turi mažai vilčių.
Vis dėlto direktorė pastebi, kad pamažu viena kita privati mokykla randasi. “Bet tai nėra reiškinys. Naujosiose mokyklėlėse vos viena ar dvi pradinės klasės, nes jos neturi tinkamų patalpų, – pasakoja I.Baranauskienė. – O norint gauti patalpas iš savivaldybės tenka nueiti kančių kelius. Štai stovi apytuštė savivaldybės mokykla, bet jos direktorius nesutinka, kad čia įsikeltų privati mokykla, ir nieko negalima padaryti.”
Seimo narė prof. Aušrinė Marija Pavilionienė dar konkrečiau įvardija tokius atvejus: “Tai karalijų karai. Stovi apytuštės rusų, lenkų, neįgaliųjų mokyklėlės, bet jų negalima uždaryti, nes jų vadovai randa aibes pateisinimų, kodėl jos turi išlikti.”
Galiausiai, pasak I.Baranauskienės, privačių mokyklų steigimasis ir populiarumas tiesiogiai proporcingas tėvų piniginės turiniui. Deja, norinčiųjų leisti vaiką į aukštos ugdymo kultūros privačią mokyklą yra gerokai daugiau nei išgalinčiųjų.
Kita vertus, nors sąlygų, kad per artimiausią dešimtmetį privačios bendrojo lavinimo mokyklos paveržtų vaikus iš savivaldybių mokyklų, sunku tikėtis, vis dėlto prognozuotina, jog maždaug trečdalis vaikų iki 2025–2030 m. lankys privačias bendrojo lavinimo mokyklas. Mat pamažu tėvai supranta, jog leisti vaiką į nedidelę, vos keliolikos vaikų klasę ir mokėti už tai 600–900 Lt per mėnesį atsieina pigiau, nei mokėti neoficialias rinkliavas savivaldybių mokykloms ir vaikui samdyti repetitorius, kad šis įstotų į geresnę gimnaziją ar universitetą.

Stipriausi universitetai bendradarbiaus su kolegomis užsienyje
Vilniaus kolegijos direktorius dr. Gintautas Bražiūnas yra vienas iš kitos grupės mokslininkų, ką tik parengusių ateities mokslo strategiją “Mokslioji Lietuva”. Bet šiaip jau optimistas Vilniaus kolegijos direktorius šįkart nebuvo toks entuziastingas. “Mes patys netikime, kad atrodysime taip, kaip surašyta strategijose. Tai tik mūsų norai – realybė nebus tokia šviesi. Esu skeptikas”, – prisipažįsta G.Bražiūnas.
Pašnekovas atvirai dėsto, kad jau dabar dėl gimstamumo mažėjimo daugelis aukštųjų mokyklų, nesurenkančių reikiamo studentų kiekio, priima praktiškai visus jaunuolius, kurie tik sutinka mokėti už mokslą. Daugelis ties išgyvenimo riba atsidūrusių mokyklų nebegalvoja, gebės priimtasis jaunuolis studijuoti ar ne.
O ateityje, G.Bražiūno vertinimu, tokios tendencijos tik stiprėsiančios. Mat be to, kad sumažėjo gimstamumas, dalį ypač talentingų jaunuolių iš Lietuvos išvilioja užsienio universitetai ir koledžai.
Mykolo Romerio universiteto prorektorius dr. Stasys Vaitkevičius, ką tik grįžęs iš komandiruotės Ukrainoje, pasakoja, kaip geriausi Vokietijos, Prancūzijos universitetai kartu su tų šalių stambiausiais pramonininkais bei remiami savo vyriausybių “medžioja protus” Lenkijoje, Čekijoje, Ukrainoje, kitose buvusio sovietinio bloko ir besivystančiose šalyse. “Vokietijos ar Prancūzijos biudžetams 100 mln. eurų fondas, skirtas gabiausiems kitų šalių jaunuoliams prisivilioti, nėra didelė suma”, – apibendrina S.Vaitkevičius.
Neabejojama, kad artimiausiais metais vadinamoji protų medžioklė dar labiau intensyvės ir Lietuvoje. O štai Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Petras Baršauskas prognozuoja, kad šalia protų medžioklės jau netrukus išvysime ir dar vieną tendenciją – užsienio aukštųjų mokyklų filialus Lietuvoje. “Užsienio universitetų filialų atsiradimas Lietuvoje dar labiau padidins aukštųjų mokyklų konkurenciją dėl studentų”, – neabejoja P.Baršauskas.
Kita vertus, pasak rektoriaus, šis veiksnys lems Lietuvos aukštojo mokslo kokybės gerėjimą. “Mes jau pradėjome rengtis Vakarų šalių universitetų filialų atėjimui, bet visiškai nebijome, kad jie nukonkuruotų KTU. Tiesa, stagnuojantiems arba mažiukams, šakiniams universitetams tai bus paskutinis postūmis jungtis prie didesnių arba bankrutuoti”, – dėsto P.Baršauskas.
“Mes jau pradėjome kalbėtis su kai kuriais Jungtinės Karalystės universitetais dėl bendrų studijų programų ir bendrų diplomų. Jie palankiai sutiko šią mūsų idėją. Beje, tokią strategiją palaiko ir mūsų ministras Gintaras Steponavičius”, – pasakoja KTU rektorius. Beje, panašiu keliu eina ir kai kurie kiti didieji Lietuvos universitetai.
Užtat G.Bražiūnas pastebi, kad kai kurios Lietuvos aukštosios mokyklos taip pat dairosi studentų kitose šalyse: “Mūsų kolegija irgi važiuoja medžioti galvų į Kazachstaną, Uzbekistaną, Moldovą. Sunkiau tik su musulmoniškų kraštų studentais, nes jiems mažiausiai pusmetį trunka gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Dar viena bėda, kad užsienio šalių aukštąsias mokyklas galvų medžioklėje finansiškai remia jų vyriausybės, o mes patys, niekieno neremiami tai darome.”
V.Stundys prognozuoja, kad apie 2025–2030 m. universitetai taps didžiuliais tinklais, kuriuose jaunuolių mokymas prasidės nuo bendrojo lavinimo mokyklos. Tai bus kažkas panašaus į universitetinių gimnazijų ir universitetų konglomeratus.
Kartu visi “Veido” pašnekovai viliasi, kad per artimiausią dešimtmetį sustiprės Lietuvos profesinės mokyklos ir pasikeis jaunuolių, jų tėvų bei valdžios požiūris į šias mokyklas. “Palyginti su tuo, kas buvo prieš 5–10 metų, jau dabar daugumoje profesinių mokyklų mokymo kokybė pagerėjusi, be to, mokiniai jose gauna stipendijas”, – pabrėžia G.Bražiūnas.
A.Pavilionienės įsitikinimu, Lietuva konkurencinga pasaulyje gali būti tik savo žiniomis ir išsilavinimu, bet tam, kad būtų daugiau švietimo ir aukštojo mokslo pažangos, turi susitarti visos politinės partijos ir nekaitalioti strategijų kas ketverius metus.
Ji kritiškai vertina ir partijos kolegų socialdemokratų norą po rinkimų keisti tai, ką nuveikė konservatoriai. “Taip, švietimo ir aukštojo mokslo reformose yra keistinų dalykų, bet negalima visko nubraukti. Reformų tikrai reikėjo, ir jos pagaliau įvyko. Tai didžiausias šio laikotarpio laimėjimas”, – apibendrina profesorė.

Švietimo sistema iki 2025 metų

1. Privačias ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankys apie ketvirtadalį ikimokyklinukų.
2. Privačiose bendrojo lavinimo mokyklose mokysis apie trečdalį jaunuolių.
3. Amatų mokymasis profesinėse mokyklose įgaus tokį patį prestižą kaip studijos kolegijose.
4. “Protų medžiotojai” iš labiausiai technologiškai išsivysčiusių Vakarų ir Azijos šalių universitetų iš Lietuvos išvilios iki 80 proc. talentingiausių jaunuolių.
5. Smarkiai pagausės lietuvių, kurie geriausiuose pasaulio universitetuose studijuos nuotoliniu būdu.
6. Iki 2025 m. Lietuvoje liks tik 5–6 universitetai ir 8–10 kolegijų.
7. Dvigubus diplomus su pasaulio universitetais išduos visi konkurencinėje kovoje išlikę didieji Lietuvos universitetai.
8. Universitetai ir kolegijos, netekę į užsienį studijuoti išvykusių studentų, juos “medžios” buvusiose NVS šalyse bei musulmoniškuose kraštuose.
9. Universitetai taps didžiuliais tinklais, studentus sau rengiančiais jau nuo mokyklos.
10. Padvigubės žmonių, studijuojančių visą gyvenimą.