Kol kas didžioji dalis Lietuvos įmonių kuriamos produkcijos sukuria mažą arba vidutinę pridėtinę vertę, tad ir tokio eksporto augimas didelės naudos ekonomikai neatneš.

Lietuvos pramonė – viena sparčiausiai augančių visoje Europoje, tačiau šis augimas tik sąlyginis, mat didžiąją jos dalį sudaro mažos ir vidutinės pridėtinės vertės produkcija, be to, Lietuvos pramonė pernelyg priklausoma nuo labai pažeidžiamų rinkų – NVS šalių ir kol kas dar nestabilios euro zonos.
Pavyzdžiui, pastaruoju metu stebimas itin spartus apdirbamosios pramonės augimas, tačiau Euro zonai tenka apie 50 proc. šios šakos gamybos eksporto, tad regiono ekonomikos nuosmukis gali atsiliepti ir mūsų šalies gamintojams.

Paslaugų eksportas ekonomikos “neišveš”

“Sieksime, kad 2015 m. 40 proc. mūsų eksporto sudarytų būtent paslaugų eksportas”, – ne kartą yra kalbėjęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, ir už tai sulaukęs tiek gausios politinių oponentų, tiek ir verslo atstovų kritikos.
“Į paslaugas didelių vilčių nedėčiau. Jos gali sudaryti mažają eksporto dalį, bet tikrai negali būti varomoji ekonomikos jėga”, – aiškina “Infobalt” vykdantysis direktorius Edmundas Žvirblis. Jo nuomone, paslaugos gali būti išvystytos tuomet, kai išvystyta pramonė, nes pastaroji natūraliai “apauga” įvairiomis paslaugomis. “Tai turi būti natūralus procesas, o ne dirbtinės pastangos kurti paslaugas. Juk taip galima sugalvoti kad ir turizmą vystyti – sėdėti miške su palapine ir laukti turistų”, – ironizuoja pašnekovas.
Tiesa, investuotojams tai visai patraukli strategija. VŠĮ “Investuok Lietuvoje” duomenimis, bendras 2011 m. užsienio investicijų srautas Lietuvoje sudarė 3 mlrd. Lt (2,8 proc. BVP) – palyginti su 2010 m. padidėjo 54 proc., o daugiausiai buvo investuojama būtent į paslaugų sektorių.
“Investuok Lietuvoje” generalinė direktorė Milda Dargužaitė tai aiškina konkurencinga paslaugų sektoriaus kaina, be to, investuotojus esą vilioja ir verslo aplinka, kuri, anot M.Dargužaitės, šalyje pastaruoju metu aktyviai gerinama keičiant teisės aktus, diegiant naujas lankstesnes normas, įvedant daugiau paskatų ir lengvatų.
Vis dėlto akivaizdu, kad tokios pastangos nors ir sukuria judėjimo į priekį įspūdį, tačiau ekonomikos varikliui užvesti tikrai nėra pakankamos.
“Ekonomikos variklis, arba stuburas turi būti pramonė, tad reikia siekti, kad būtent ji taptų ašimi, apie kurią sukasi šalies ūkis”, – neabejoja buvęs Ūkio ministras, dabar verslininkas Dainius Kreivys. Jo nuomone, to pasiekti įmanoma, tačiau viskas priklausys nuo pastangų per artimiausius penketą metų. Tad kalbant apie ekonomikos ateitį, egzistuoja du scenarijai – optimistinis ir pesimistinis.

Optimistinis ir pesimistinis scenarijai
Įsivaizduokime situaciją, kad Lietuva per ateinantį dešimtmetį ypatingai didelį dėmesį skiria biotechnologinių, biomedicinos, biochemijos bei kitų inžinerinių specialybių populiarinimui bei ketina nuolat auginti šių specialybių krepšelių skaičių universitetuose. Šalis sėkmingai pertvarko mokslinių tyrimų finansavimo sistemą ir bent pusė lėšų yra skiriama verslo vykdomiems taikomiesiems tyrimams finansuoti. Lietuvoje sėkmingai išsivysto ankstyvosios stadijos rizikos kapitalo sistema.
Pasak D.Kreivio, esant tokioms sąlygoms, realu tikėtis, kad po dešimties metų 10-12 proc. šalies BVP būtų sukuriama aukštųjų technologijų sektoriuje. Aukšta pridėtinė vertė būtų kuriama moderniose inžinerinėse ir elektronikos pramonės įmonėse, medicinos preparatų, medicinos prietaisų, biotechnologijų (įskaitant pramoninę biotechnologiją) bei informacinių technologijų įmonėse. Šių įmonių produkcija pagal optimistinį scenarijų galėtų sudaryti iki 35 proc. nuo viso Lietuvos eksporto.
Realybėje gerų ženklų šioje srityje yra nemažai. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais vis daugiau investuojama į aukštesnes technologijas: biotechnologijas, lazerius, naujų elektros rūšių prietaisų gamybą. Be to, ir aktyvesnės Lietuvos IT bendrovių pastangos ieškoti rinkų užsienyje jau duoda vaisių – IT paslaugų eksportas kasmet stiebiasi daugiau kaip penktadaliu. Ypač auga eksportas į Daniją, taip pat rasta naujų rinkų Rytuose – Uzbekistane, Kazachstane.
Tačiau dar svarbesnis yra pramonės sektoriaus augimas, ir šiuo atveju verta paminėti, kas nutiks, jei jis bus pamirštas. Tai – kuklusis ekonomikos augimo scenarijus, kurio pasekmės – ir toliau gerokai nuo ES vidurkio atsiliekanti šalies ekonomika. “Lietuva nesudaro sąlygų ekonomikos transformacijai į aukštąją pridėtinę vertę, dėl kaštų augimo bei darbo jėgos emigracijos, kai žema pridėtinė vertė neužtikrina padoraus atlygio, išlieka tik vidutinės pridėtinės vertės produkciją gaminančios pramonės įmonės”, – pesimistinį scenarijų brėžia D.Kreivys ir reziumuoja, kad jo pasekmė būtų iki 18 proc. BVP struktūroje sumažėjusi pramonės dalis. Be to, tokiu atveju eksporto stuburą sudarytų inžinerinė, chemijos (pavyzdžiui, trąšos, mineraliniai produktai ir plastikai) bei maisto pramonė. Taigi, akivaizdu, kad norint ekonomikos augimo, pramonės dalis turi būti kuo didesnė ir jei ji sudarys mažiau nei penktadalį šalies BVP, Lietuva nuo kitų ES šalių atsiliks dar labiau.
“Kad scenarijus būtų optimistinis, svarbiausią eksporto dalį turėtų sudaryti aukštos pridėtinės vertės pramonės produkcija. Na o bendrai eksportas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 70-75 proc. BVP, be to, eksportui turėtų dirbti trys ketvirtadaliai visų dirbančiųjų”, – antrina E.Žvirblis.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu daugiau kaip dvidešimt Lietuvos ir užsienio bendrovių mūsų šalyje statosi naujas gamyklas arba netrukus ketina pradėti statybų darbus. Pradžia, regis, nebloga, juolab, kad šiemet Lietuvoje įsteigtos penkios naujos laisvosios ekonominės zonos (iki šiol veikė dvi – Kaune ir Klaipėdoje). “Jos siūlo palankias sąlygas investuotojams, ieškantiems galimybių statyti gamyklas, atidaryti padalinius”, – aiškina M.Dargužaitė. Tačiau verslininkai įžvelgia dar daugybę problemų ir nemano, kad viena ar kita LEZ yra pakankama priežastis optimistiškai laukti investuotojų, atskubančių su pinigų maišais.

Kaip prisivilioti investicjas?

Asociacijos „Infobalt“ vadovas E.Žvirblis neabejoja, kad progreso pramonės srityje nebus tol, kol nepasikeis valstybinis požiūris į pramonės vystymą. “Kitaip tariant, turi būti sukurtos specialios vystymo programos, nukreiptos į konkrečius regionus. Beje, kalbant apie regionus, tenka pastebėti, kad iki šiol nėra aiškios vizijos, kaip pritraukti investicijas. Investicijos šiuo metu keliauja į savivaldybes, o šios, bent jau mano asmenine nuomone, yra toli nuo realybės, nesugeba šių lėšų tinkamai panaudoti”, – aiškina pašnekovas.
Kitas svarbus dalykas, kurį pabrėžia pramonininkai – kvalifikuotos darbo jėgos stygius. “Yra regionų, kuriems labai reikalingos investicijos, tačiau gamyklos, pavyzdžiui, Šalčininkuose nestatomos, nes verslininkams akivaizdu, kad čia paprasčiausiai nebus kam dirbti”, – dėsto E.Žvirblis. Jo nuomone, dar viena problema ta, kad Lietuvoje ir į pačius investuotojus buvo ir tebėra žvelgiama su nepasitikėjimu. Juk dar ir dabar gajus požiūris, kad tas, kuris užsiima verslu, yra nesąžiningas, “spekuliantas”.
“Bet kokiu atveju, investicijų pritraukimas Lietuvai – vienintelis kelias, nes tikrai neužkariausime pasaulio kokiu nors lietuvišku garsiu vardu. Na o investuotojams turėtų būti ne tik uždegta žalia šviesa, bet ir rodomas valdžios lojalumas, palankumas. Deja, kol kas net viešoje erdvėje užsienio verslininkų atžvilgiu retsykiais pasigirsta neigiamų atsiliepimų”, – stebisi E.Žvirblis. Jau nekalbant apie tai, kad verslininkai priešiškai sutinkami visuomenėje. Juk užtenka prabilti kad ir apie mažą gamyklėlę – tuoj surengiamas vietos gyventojų protestas.
Žinoma, Lietuva turi ir keletą privalumų. Pavyzdžiui, pašnekovų teigimu, mūsų šaliai pasitarnauti gali ir pokyčiai pasaulinėje rinkoje. “Prieš tokias šalis gamintojas kaip Kinija mes net įgijome pranašumų. Viena vertus, nesame prastesni kokybės požiūriu, kita vertus, Europos vartotojams esame arčiau, lengviau pasiekiami. Kaina irgi jau galime konkuruoti, nes optimizavus gamybos procesus, Lietuvos gamintojai yra konkurencingi”, – apibendrina E.Žvirblis.

Lietuvos pramonė ir eksportas iki 2020 m.

1. Pramonės šakos. Stipriausios išliks maisto, apdirbimo, mineralinių medžiagų ir tekstilės pramonės šakos.
2. Paslaugos. Sustiprės IT ir bankinių paslaugų sektoriai, jie sudarys bent dešimtadalį viso šalies BVP.
3. Eksportas. Eksportas sudarys apie 70-75 proc. BVP. Mažesnė dalis Lietuvoje pagamintų prekių bus eksportuojama per tarpininkus, didesnė – tiesiogiai.
4. Naujos rinkos. Svarbios išliks ES ir NVS šalių rinkos, bet išaugs eksportas ir į arabų šalis, Aziją, Afriką.
5. Energetika. Išsiplės žaliosios energetikos įrangos – saulės baterijų, vėjo jėgainių, biokuro katilų, energetiškai efektyvių statybinių medžiagų – gamybos niša.
6. Kaimynystė. Stipriausi pramonininkai dalį savo gamybinių pajėgumų bus iškėlę į kaimynines Baltarusiją ir Karaliaučiaus sritį.
7. Prekės ženklai. Nepavyks sukurti daug stiprių nacionalinių prekės ženklų, todėl ir toliau užsienio šalims dažniausiai pardavinėsime savo „pusfabrikačius“.
8. Investicijos. Užsienio rinkose uždirbti pinigai kartu su ES parama virs naujais gamybos įrenginiais – be jų konkurencijos užsienyje neatlaikysi.
9. Žmonės. Darbo jėgos pramonėje reikės vis mažiau – rankų darbą keis technologijos. Didelės gamybos pramonės plėtros nežadama, tad darbuotojų skaičius mažės arba išliks toks pat.
10. Produkcija. Savo produktyvumą neišvangiamai didinsime – ir dėl to, kad vis dar turime pasivyti Europą, ir dėl to, kad antraip įveiks konkurentai.