Egidijus Jarašiūnas
“Gaila, bet teisinės vertybės kol kas netapo lietuviško mentaliteto sudėtine dalimi”
Per pastaruosius 22 metus Lietuvos valstybę lydėjo daug virsmų, o jos teisinė sistema išgyveno nemažai pakilimų, bet dar daugiau nuopuolių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjo prof. Egidijaus Jarašiūno paprašėme įvertinti Lietuvos demokratijos, teisinės valstybės progresą per 22 nepriklausomos valstybės metus, taip pat pakomentuoti didžiausias mūsų teisines problemas.
E.J.: 22 metai – ne tiek daug. Kas padaryta? Turime valstybę, demokratijos sistema, kad ir ką kalbėtume, funkcionuoja, įtvirtintas žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. Prieš 22 metus to nebuvo. Tai labai daug. Kita vertus, viskas labai gležna, neužbaigta. Kol kas visuomenėje demokratijos veiksmų prasmė, teisės reikalavimai suvokiami labai paviršutiniškai. Regime sumaištį ir vertybių sistemoje. Daug mūsų gyvenimo bruožų rodo, kad tebesame pereinamojo laikotarpio visuomenė. Tokiai visuomenei būdingi vertybiniai neaiškumai, nepagrįsti lūkesčiai, nusivylimai, tikrų ir laikinų dalykų sumaišymas. Susidūrus su kitokiais, nei buvo anksčiau, iššūkiais, sutrinkama ar jaučiama vidinio saugumo stoka…
Na, o didžiausia teisinė problema – žemas teisinės sąmonės lygis. Gaila, bet teisinės vertybės kol kas netapo lietuviško mentaliteto sudėtine dalimi. Tradiciškai Lietuvoje per menkai pasitikima teise. Žinoma, kai kalbame apie visuomenę, per du dešimtmečius mentaliteto pokyčių šuoliai nelabai ir galimi. Žmonės taip greitai nesikeičia, net ir norėdami. Neužtenka įstatymais įtvirtinti žmogaus teisių prioritetą – daug sunkiau jį paversti valstybės ir visuomenės gyvenimo kasdiene praktika. Pagarba kito teisėms, tolerantiškumas – vis dar tik siekiamybė.
VEIDAS: Lietuvoje netyla ginčai dėl “Garliavos bylos” sprendimo vykdymo. Kaip vertinate siūlymus nevykdyti teismo sprendimo? Ar tokios realijos nerodo nemažos dalies visuomenės, kai kurių politikų ar visuomenės veikėjų teisinio nihilizmo?
E.J.: Aišku viena: nėra Lietuvoje žmonių, kuriems būtų neprivalomi teismų sprendimai. O jeigu manoma, kad teismo sprendimas neteisingas, jį ginčyti galima tik teisinėmis priemonėmis ir tik teisės nustatyta tvarka. Tai paprastos modernių laikų civilizuotos visuomenės gyvenimo tiesos. Galima kalbėti, kas norima, bet alternatyva teisei yra neteisė, savivalė. Kitokių alternatyvų nėra.
O teisinio nilihizmo priežastys susijusios su Lietuvos visuomenės raida. Per XX a. mažai teisės išmokome, be to, nebuvo kada ir kaip. Du tarpukario dešimtmečiai vakarietiškos teisinės kultūros, deja, neišugdė. Tuo labiau kad po 1926 m. teisinei valstybei nelabai ir buvo vietos. Sovietinis laikotarpis – dvejopų standartų laikai, faktinis teisės formos prieš turinį įtvirtinimas. Nereikia stebėtis, kad ir toliau dažnai į teisę žvelgiama kaip į kažką svetima, primesta.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kodėl Lietuvoje taip menkai pasitikima teismais?
E.J.: Priežasčių daug: tai ir bendro požiūrio į teisę ir teisines institucijas išraiška (teismas visuomenės sąmonėje pirmiausia matomas kaip visuomenei svetima, kažką baudžianti institucija), pati teismų darbo specifika (visada atsiras nepatenkintų ginčų sprendimo arbitru) ir teismų klaidos (net jei jos ištaisomos aukštesnės instancijos), pagaliau ir ne visi teisėjai savo elgesiu atitinka teisėjo standartus… Bet ar vien reitingais turime vertinti teismų darbą?
Teisminė valdžia pas mus suprantama kaip „tyli“ valdžia, kuri dirba savo darbą ir nesileidžia į aiškinimus. Tačiau teisingumas vykdomas žmonėms, ir pats teisingiausias sprendimas, jei bus suvokiamas kaip neteisingas, savo tikslo nepasieks. Čia yra pasitikėjimo teismais prasmė. Teisėjas ne tik turi gerai dirbti, juo dar turi būti ir tikima, nes teisingumo rezultatus jaučia žmonės. Bylos nagrinėjimas visados daugiau nei teisinis kryžiažodis.
Nieko nedarant viskas liks kaip buvę. O aš norėčiau, kad teismas visuomenės sąmonėje neliktų vien kaip baudimo institucija. Teismo darbo esmė kita – apginti žmogų, jo teises. Ir teisenos taisyklėse tai turi būti matoma, ir teismų sprendimuose pirmiausia tai turi būti akcentuojama. Pirmiausia – kas ginama, o tik po to – visa kita.
Yra valstybių, kuriose teismai tradiciškai vertinami gerai. Neatsitiktinai sakau „tradiciškai“. Toks pasitikėjimas pelnytas ne vienos teisininkų kartos darbu. Tokiame kontekste dirbti paprasčiau. Tačiau bet kokiu atveju teisėjai, kad ir kaip juos vertintų, turi sąžiningai dirbti savo darbą. Tai pamatų pamatas.
VEIDAS: Kaip vertinate ketinimą įvesti tarėjų institutą teismuose?
E.J.: Kaip vieną iš pastangų didinti pasitikėjimą teismais – taigi pozityviai. Tačiau savaime tai sėkmės negarantuoja, tai pernelyg supaprastintas požiūris. Esminis dalykas – tinkamas tarėjų dalyvavimo modelis. Antraip teismų samprata visuomenės samonėje mažai pakis, daugiau pasitikėjimo neatsiras. Daug klausimų (kokiuose teismuose, kokiose bylose jie dalyvaus, kokias funkcijas atliks, kokie būtini teisės pakeitimai, kokie materialiniai ištekliai reikalingi ir t.t.) verti rimtos diskusijos.
VEIDAS: Gal galėtumėte paprognozuoti, kokia bus tolesnė teisinės sąmonės raida Lietuvoje?
E.J.: Šalies raidoje visados galimos alternatyvos. Sėkmingos raidos atveju – per porą generacijų galima susiformuoti tvirtus teisinius pamatus. Teisinė civilizacija Lietuvoje tikrai galima, tokia perspektyva pamatuota ir visai tikėtina. Turime pasimokyti iš praeities, kitaip dabarties nepakeisime.
Teisinės sąmonės formavimui didžiulę įtaką daro europinis kontekstas. Lietuvos narystė ES – ne vien dalyvavimas bendrosios rinkos projekte. Tai geriausia teisinio pavyzdžio mokykla. Šis Europos susivienijimas nuo pat pradžių veikia pagal teisės taisykles. Sąžiningas teisės ir įsipareigojimų laikymasis – tokie Europos Sąjungos prioritetai. Pabrėžiama, kad Europos Sąjunga pirmiausia yra teisinė bendrija. Turime perimti gyvenimo pagal teisę patirtį. Tai dar viena mūsų dalyvavimo šioje Europos integracijos bendrijoje prasmė.
Įkirta
Daug mūsų gyvenimo bruožų rodo, kad tebesame pereinamojo laikotarpio visuomenė.
Komentarai (3)
Komentuoti
Loading ...
Pridedu
NAUJIENAS IŠ APELIACINIO TEISMO:
“Apeliacinis teismas nusprendė, kad, ar stabdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus, turi nuspręsti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas.
Lietuvos apeliacinis teismas išsprendė ir dar vieną N. Venckienės skundą – dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą. Teismas nusprendė tenkinti N. Venckienės nušalinimo pareiškimą ir civilinę bylą iš Panevėžio apygardos teismo perduoti nagrinėti Šiaulių apygardos teismui. Teismas konstatavo, kad sprendžiant Panevėžio apygardos teismo nušalinimo klausimą svarbi ir ta aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas buvo nušalintas nuo mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo ir L. Stankūnaitės motinos valdžios apribojimo nagrinėjimo apeliacine tvarka. Ši byla taip pat perduota kitam, Klaipėdos apygardos teismui. Būtent šioje byloje yra priimtas teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas, už kurio nevykdymą pareiškėjai N. Venckienei paskirta bauda. Kadangi baudos paskyrimas susijęs su mažametės gyvenamos vietos nustatymo byla, skundą išnagrinėti turės kitas, Šiaulių apygardos teismas.
POST SCRIPTUM: Šios naujienos dar kartą įrodo, kad nesiklijuoja viskas taip, kaip norėtų A.Ūso garbės ir L.Stankūnaitės interesų gynėjai. Jų pavardžių šį kartą neminėsiu. Sąrašas ilgokas gautųsi. Į komentarą netilptų. Galiu tik dar kartą pakartoti savo nuomonę, kad iššluoti šiukšles teisėsaugos sistemoje privalės tie, kurie joje patys dirba. Tai bus tada, kai jie nebeapsikęs plintančios smarvės ir nepanorės vilktis pasitikėjimo reitingų gale ar skęsti viena valtimi kartu su jau “prisidirbusiais” kolegomis. Jei prezidentė duotų raiškesnę komandą, kaip kad Balandžio švaros talkoje, tai gal ir šluotas atsirastų kam paimti. Kaip manote? Ar tokią komandą kada išgirsime?
Sakykim, “nukirtom” vieną galvą Seimo Vaikų teisių kontrolierės poste, o jos vietoj tuoj kita ataugo… laistoma, prižiūrima… . Ugnimi ir dūmais ji nesipjaudo, bet dar labiau spjaudosi ant tų, kas jai algą moka tam, kad mūsų vaikus nuo visokių niekšų, alkoholikų ar iškrypėlių gintų. Jei taip, tai gal pasiūlykime I.Degutienei sugrąžinti į tą postą ankstesnę pareigūnę. Jau geriau, kai ta piršto nepajudino, kad dvi jai žinomas mergaites apsaugoti, bet bent jau taip aršiai nepuolė tų, kurie vaikų teises gindami sąžinės dar neprarado. R.Šalaševičiūtė teigia, kad po kovo 23d. streso mergaitės mamai gali tekti ilgai ieškoti kontaktų su savo dukra tam, kad santykius nors kiek normalizuoti. Vaikų teisių specialistė mano, kad reikia suorganizuoti bent 200 mamos ir dukros susitikimų ir tada spręsti. Jei tiksliau, tai ir tada prievarta būtų netoleruotina. Jei mergaitė nesutiktų iš savo namų keliauti į visišką nežinią, kuri kol kas atsigaivina tik prisiminuose apie “dėdes”, tai viskas liktų savo vietose. Žinoma, jei A.Ūso byla būtų išnagrinėta iš esmės, tai, mano nuomone, L.Stankūnaitei būtų pritaikyta kita gyvenimo vieta. Tai yra ne ta valdiška vieta, su kuria ji mergaitę filmuke viliojo. Nelinkėčiau šiai mamai patekti tarp kitų saugomų mamų, kurios tikriausiai nepajėgtų suprasti, kaip tas storas “dėdė” per kaminą, mamai nežinant, įlįsdavo… Turėtumėte žinoti ir tai, kad ta “violetinė minia” apima visą Lietuvą ir, esu įsitikinęs, visuomenės daugumą. Ką įrodo įvairios viešos apklausos ir kitkas.
Kai pedofilijos ir žudynių istorija tęsiasi jau kelis metus, tai sunkiai galėčiau įsivaizduoti kokį nors teisininką Lietuvoje, kuris nieko apie šios istorijos atsiradimo ir eigos aplinkybes nežinotų. “Nežiniukais” leidžia sau apsimesti tik tie teisėsaugos institucijų tarnautojai, kurie konkrečiai prie šios istorijos buvo ir yra prisilietę pagal savo pareigas ir tie patys patys aukščiausi teisės specai, kurie turi labai aukštas pareigas, mokslinius teisininkų laipsnius ar vardus.
Nieko kito nelieka ir žemesnių grandžių pareigūnams, eiliniams prokurorams, teisėjams ar advokatams , kurie gal įtakotai “paprašomi” pasidarbuoti … skandinant “D.Kedžio istorijoje”. viską, kas į paviršių išplaukia ir sukūryje pradeda suktis.
Pateiksiu tik vieną raiškesnį pavyzdį. Kėdainių teisėjas V.Kondratjevas aiškino, kad A.Ūso byla su L.Stankūnaitės interesais niekaip nėra susiję, nes jis to nežino. Tai netiesa, nes teisėjas buvo užklausęs ir gavęs prokuroro teikimo teismui raštą dėl įtarimų A.Ūsui bei nusikaltimo aplinkybių. Ir ne tik tai. Teisėjas turėjo mergaitės net kelių apklausų duomenis, tačiau jie kažkodėl teisėjui netiko. Buvo pasitelkta dar viena vaikų psichologė, kuri, netgi nemačiusi mergaitės, parašė išvadoje, kad mergaitės prisiminimai gali laikui bėgant išblėsti ir kad ją galėjo įtakoti suaugusieji. Argi tai eksperto išvados? Visados visų prisiminimai silpsta ir suaugę vaikams įtaką turi. Tai tik keistoki, su byla nesusiję asmeniniai pamąstymai, kurie su pačia tikrove gali turėti didesnį ryšį, bet gali ryškesnio ir neturėti. Tačiau teisėjas kažkodėl būtent tik tokiu “tyrimu” pasikliovė. Betgi tai panašu iš spėjimus taro kortomis ar girdimais balsais “iš anapus”, kaip šioje istorijoje reiškėsi viena vilnietė aiškiaregė – advokatė . Tai gal ir šios “parodymus” prie A.Ūso bylos prisekim? Ir po visokių tokių ir panašių manipuliacijų visuomenė yra prievartaujama įtikėti teisėjo nešališkumu ir Konstitucijos nuostatų gerbimu? Skaitykit LR Konstituciją teisės korifiejai. Joje aiškiai parašyta, kad teisėjai ir teismai tik vykdydami teisingumą yra nepriklausomi ir tik tada, kai jie klauso tik įstatymo. Ten pat rasite ir tai, kad “Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į (…) konstitucinę santvarką. O jūs spjaudotės ant tų, kurie siekia tiesos ir teisingumo šalyje, pravardžiuojatės visaip. Kaip tai suprasti?
PATYS PASIŠLUOSITE, AR PIRMA KOKIOS NORS KOMANDOS LAUKSITE? (TRYS DALYS)
Mergaitės iš kolonio gatvės šturmo diena ir valanda yra kruopščiai pareigūnų slepiamos. Atrodo, kad ruošiamasi pulti NETIKĖTAI (ex improviso/lot). Dar labiau norima nuslėpti prievartą ar smurtą prieš mergaitę ir jos artimuosius, kuri gal jau net numatyta ruošiamame plane. Kovo 23 d. to nuslėpti nepavyko ir matome, koks gavosi konfūzas. Pamatėme, kad tik Kauno rajono vaikų teisių tarnybos darbuotoja A.Vežbavičiūtė žinojo kaip elgtis, kad jos, kaip valstybės tarnautojos garbė būtų išsaugota. Visa kita buvo taip, kaip matėme…
O matėme ir tai, kad vieni pareigūnai patys grubiai pažeidė Kėdainių teismo nutartį panaudodami neleistinus veiksmus prieš mergaitę, o kiti tik stebėjo ir nesiėmė jokių primonių tokiems veiksmams nutraukti. Teisėjo V.Kondratjevo nutartis buvo pažeidinėjama nuolat ir anksčiau. Ta jos dalis, kurios vykdymas buvo numatytas nedelsiant – neįvykdyta iki šiandien. Nutartyje randame nurodytą dienų ir valandų skaičių, kurių metu turėjo vykti L.Stankūnaitės susitikimai su mergaite. Sąlygos jiems Klonio gatvėje buvo užtikrinamos, tačiau mama jomis kažkodėl nesutiko pasinaudoti. Viso, berods, įvyko tik du susitikimai, o vėliau prasidėjo priekabiavimai labai keistais motyvais. Atseit, močiutė pasiūlė mergaitei užkąsti, jei yra išalkusi ar pan. Vertė stebėtis ir tas, lyg ir hipnozės seansas, kurio metu pritamsintame kambaryje susitikimo metu, pasitelkus psichologę, buvo migdoma mergaitė. Kai kurie laaaabai išmintingi teisininkai bando aiškinti, kad teismo nutarties nevykdo N.Venckienė, tačiau dar niekas iš jų konkrečiai nenurodė, kurios nutarties dalies ji nevykdo. Globėja teisines normas, kaip teisininkė, žino gerai ir ji neturi jokios teisės jas pažeidinėti. Ji to ir nedaro. Kai nėra ką priekabiautojams nurodyti, tai ir lieka vis tai tik demagoginiai pasimaivymai… Jei kas nors viešai paklaustų: “Kaip gyvena “Pūlinys”?, tai daug kas atspėtų apią ką klausiama…
Prievartinio mergaitės paėmimo būti negali. Tai prieštarautų ES ir Lietuvos vaikų teisių normoms bei Kėdainių teismo nutarčiai ir būtų NETOLERUOTINA teisinei valstybei. Nutarties sprendimo vykdymas bus visiškoje aklavietėje tol, kol mergaitė savo valia, jai pačiai SUTINKANT (ex consensu/lot) nepanorės palikti savo saugių namų.
Mergaitę, pagal teismo nutartį, tik iš globėjos gali paimti tik vaikų teisių tarnybos darbuotoja, nenaudodama jokios psichologinės ar fizinės prievartos. Jei ji būtų daroma, globėja turėtų teisę pareikalauti, kad bet kokia prievarta būtų nedelsiant nutraukta. Jei to nebūtų padaryta, prievartautojai privalėtų atsakyti už savo neteisėtus veiksmus įstatymų nustatyta tvarka. Tokias sąlygas privalėjo žinoti visi pareigūnai, kurie jų nesilaikė Kovo 23-ą dieną. Jei antstolė nežino savo pareigų ir teisių, tai ji turi nusišalinti nuo šios užduoties vykdymo arba tai turi priverstinai padaryti Anstolių rūmų vadovybė. Visas tas psichologinis teroras, kuris ir šiomis dienomis liejasi žiniasklaidoje viešai iš antstolės S.Vaicekauskienės lūpų turi būti nedelsiant nutrauktas. Mergaitė, jos pačios lidijimu, pernelyg daug ir ilgai buvo prievartaujama, kad galima būtų bet kokią psichologinę privartą prieš ją tęsti. Jei A.Ūso garbės ir L.Stankūnaitės interesų gynėjai reikalauja įstatymų laikymosi, tai siūlau pradėti tai daryti nuo savęs, nes akivaizdu, kad būtent tokie gynėjai juos nuolat pažeidinėja.
Jei kai kas mano, kad situaciją teisėsaugoje, kurioje tesingumo pėdsakus sunku pastebėti, galima pakeisti vienu ypu, kažkam panorėjus ir “lydekai įsakius”, tai tokioms svajonėms išsipildyti labiau tinka pasakų personažai, o ne mūsų valstybės realybė. Tik pasakose tingus Ivanas su krosnimi skraido ar koks karžygys gali nukirsti slibinui visas septynias galvas ir kaip atlygį laimėti princesės širdį ir pusę karalystės. Tačiau rytiečių pasakoje būna ir taip, kad šaukiama: “Drakonas mirė, tegyvuoja naujas drakonas”. Tai jau daugiau siejasi su mūsų dabartimi, kurios realybėje yra kiek kitaip.