„Neniekinkime savo tautos kalbos!“ – šiandien, kai dėl globalizacijos mažosioms tautoms gresia visai realus išnykimo pavojus, ypač aktualus šis išmintingas Žemaičių vyskupijos kanauninko Mikalojaus Daukšos įspėjimas, nuskambėjęs dar XVI amžiuje.

Lietuviška raštija atsirado labai sunkiai dėl pakankamai rimtų priežasčių. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiatautė valstybė, didesnę jos dalį sudarė slavų gyvenamos žemės, todėl keletą amžių oficialios jos raštų kalbos buvo senoji rusų (rusėnų) ir lotynų. Vėliau, 1697 m., Abiejų Tautų Respublikos Seimas valstybine paskelbė lenkų kalbą, ir ši greitai įsigalėjo. Tačiau kasdieniame gyvenime Lietuvos gyventojai ilgą laiką dar kalbėjo lietuvių kalbos tarmėmis.
Lietuvių kalbą įvesti į viešąjį gyvenimą, ypač į bažnyčias, mūsų krašte itin aktualu tapo tada, kai čia ėmė plisti reformacija ir kai prasidėjo jos konkurencija su katalikybe. Reformatai pirmieji įvertino raštijos reikšmę vietos gyventojų kalbomis savo tikėjimo platinimui. Tai jų atstovas Martynas Mažvydas parengė ir 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą“. Tačiau tai įvyko ne savoje valstybėje, bet užsienyje, Prūsijos kunigaikštystėje, kurioje M.Mažvydui teko slėptis nuo persekiojimų už liuteronybę ir kurios valdovas Albrechtas Brandenburgietis jį globojo. Be „Katekizmo“, M.Mažvydas parengė dar keletą lietuviškų knygų.
Ir tik po to pirmosios lietuviškos knygos atsirado pačioje LDK. Jas parengė Mikalojus Daukša.

Kunigas, klebonas, kapitulos kanauninkas
Liūdna, bet M.Daukšos biografijoje labai daug baltų dėmių. Net tiksliai nežinoma, kada jis gimė. Manoma, kad 1527 m., tai yra prieš 485 metus, Babėnų dvare prie pat Kėdainių, ant Dotnuvėlės upės kranto. Augo jis gausioje bajorų šeimoje, kurioje jau buvo pripažinta švietimo nauda, todėl jaunystėje gavo gerą išsilavinimą, išmoko keletą užsienio kalbų, daug skaitė, turėjo sukaupęs nemažą biblioteką.
Kur jis ėjo mokslus – Kražiuose, Krekenavoje ar Kaune, taip pat kur studijavo – nėra žinoma. Tačiau istorikai neabejoja, kad aukštąjį mokslą buvo baigęs (linkstama manyti, kad viename iš Vakarų Europos universitetų), ir tai jam padėjo rengti knygas. Tiesą sakant, išsilavinimu M.Daukša išsiskyrė iš savo kartos dvasininkų: ne veltui istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius vadino jį mokytu vyru – vir doctus, kuris skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas.
M.Daukšos biografijoje pirmoji patikima data – 1579 metai, tada popiežiaus Grigaliaus XIII įgaliotas Tarkvinijus Pekulas (T.Peculus) vizitavo Žemaičių vyskupiją ir parašė plačią ataskaitą. Joje pasakojama ir apie Krakių (dabar Kėdainių rajonas) kleboną, Žemaičių vyskupijos kapitulos, kolegijos prie vyskupo, narį kanauninką M.Daukšą, kuris tuo metu gyveno Varniuose – vyskupijos centre. Krakėse tada veikė 1678 m. jo įkurta ir išlaikoma gera mokykla, ir parapija buvo neblogai tvarkoma. Apklausęs kanauninką vizitatorius pagyrė jo darbą, išsilavinimą, bet davė pylos už jo bibliotekoje aptiktas kelias katalikams nepritinkančias knygas…
M.Daukša Žemaičių vyskupijoje kunigavo daugiau kaip 50 metų. Geras išsilavinimas, rimtas dvasininko pareigų vykdymas ir pagaliau geri santykiai su vyresnybe – vyskupais Jurgiu Petkūnu-Petkevičiumi, Merkeliu Giedraičiu lėmė, kad jam tekdavo vis aukštesnės pareigos: kanauninko, vyskupijos oficijolo – bažnytinio teisėjo, o 1609–1610 m. M.Giedraičiui mirus, kol buvo išrinktas naujas vyskupas, – vyskupijos valdytojo. M.Daukša mirė 1613 m. ir buvo  palaidotas Varniuose.

Mikalojaus Daukšos knygos
Iki M.Daukšos iš LDK išvyti šviesuoliai Prūsijoje išleido 13 lietuviškų knygų (bent jau tiek nustatyta). M.Daukšai jau pačioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pavyko išleisti keletą lietuviškų knygų. Garsiausios, žinoma, „Katekizmas“ (1595 m.) ir „Postilė“ (1599 m .). Pasak literatūros istorikų, šios dvi M.Daukšos knygos tikriausiai nebuvo pirmosios jo kūrybinėje biografijoje, nes jose jaučiama patyrusio autoriaus ranka. Tačiau tiems darbams iki mūsų neišlikus, pirmosiomis LDK lietuviškomis knygomis visuotinai pripažįstamos „Katekizmas“ ir „Postilė“.
Šios knygos tuo metu atsirado neatsitiktinai, mat buvo labai reikalingos, ir štai kodėl. Nors nuo krikšto jau buvo prabėgę daug metų, krikščionybės padėtis Lietuvoje, Žemaičių vyskupijoje tebebuvo prasta. Paprasti žmonės vis dar mažai ką žinojo apie katalikų tikėjimą, daugelis jų tebesilaikė pagonybės. Antra, vyko religinės kovos, silpną katalikybę daug kur įveikė reformacija, kuri ypač paplito tarp bajorų ir dvarininkų. Katalikų dvasininkai žmonių sielovadą buvo apleidę, rūpinosi turtais, dvarais, mėgo pasaulietiškas linksmybes: net pats vyskupas J.Petkevičius, anot Motiejaus Valančiaus, „nuo aušros lig brėkštant po laukus su šunimis skrajojo“. O bažnyčios griuvo, būdavo uždaromos…
Pasak Stasio Ylos, M.Giedraitis buvo vienas iš nedaugelio didikų, kurie nebuvo praradę lietuviško nugarkaulio. 1576 m. tapęs Žemaičių vyskupu, jis energingai ėmėsi permainų: remontavo bažnyčias, statė naujas, ėmė rengti kunigus iš vietinių jaunuolių, nes iki tol dauguma dvasininkų buvo lenkai, nemokantys lietuviškai, todėl tinkamai atlikti pastoracijos darbo nesugebėjo. Bet to nepakako – reikėjo ir lietuviškų religinių knygų, kurios padėtų kunigams mokyti žmones tikėjimo tiesų, kuriomis galėtų pasinaudoti ir tikintieji. Pagaliau tokias knygas, tik priešiškas katalikybei, kaip minėta, jau leido reformatai, tad jiems reikėjo duoti atkirtį. Todėl visai natūralu, kad M.Giedraitis, dar vadinamas ir antruoju žemaičių krikštytoju, visokeriopai parėmė M.Daukšos darbus, o galbūt net buvo jų iniciatorius.
Taigi pirmoji M.Daukšos parengta knyga „Katekizmas kiekvienam krikščioniui privalus“ išspausdinta Vilniuje 1595 m. Tai ispanų jėzuito, garsaus teologijos profesoriaus Jokūbo Ladesmos knygos vertimas. M.Daukša išvertė ją iš lenkiško leidinio. Ši knyga skirta visų pirma mokykloms, bet tiko ir suaugusiems. M.Daukšos kūriniai pasižymi savitu stiliumi, turtinga kalba. Aptariama knyga parašyta klausimų ir atsakymų forma, taip pateikiant pagrindines žinias apie katalikų tikėjimą, todėl ji buvo tokia svarbi ir reikalinga pastoraciniam darbui.
Savo ruožtu ji labai reikšminga ir mūsų kultūros, literatūros istorijai, nes M.Daukša, anot prof. Jurgio Lebedžio „prašoko savo siaurus tikybinius siekimus ir dalyvavo kovoje dėl gimtosios kalbos teisių, prisidėjo prie literatūrinės kalbos kūrimo, raštijos ugdymo“. Maža to, knygos rengėjas „pralenkia visus kitus XVI amžiaus mūsų rašytojus savo giliu sąmoningumu ir aiškia perspektyva“, turtinga leidinio leksika, sinonimų gausumu. Jau šiai knygai M.Daukša sukūrė nemažai vykusių naujadarų: „abejojimas“, „įkvėpimas“, „supratimas“, „pasmerkimas“, „alga“, „darbininkas“, „mokytojas“, „valia“, „išmintis“ ir kt. Jam taip pat teko sugalvoti ir nemaža bažnytinių terminų.
Beje, ne tik reikalingų žodžių stoka darė vertėjo darbą tokį sunkų: juk tada, XVI amžiuje, neturėjome savos literatūrinės kalbos, jos žodynų, gramatikos, sintaksės.
Dar labiau M.Daukšos kūrybiniai gebėjimai atsiskleidė rengiant antrąją, daug stambesnę knygą, – tai net 642 didelio formato puslapių 111 pamokslų rinkinys „Postilė katalikiška“. Tai lenkų jėzuito, garsaus teologo, erudito Jokūbo Vujeko vertingiausias darbas, skirtas tikėjimo dalykams aiškinti, Katalikų bažnyčios pagrindams ginti, taip pat kovoti su reformacija.
„Postilė“ – stambiausias M.Daukšos darbas, kurį ne tik parengti buvo sunku, bet ir išleisti, nes vyskupas M.Giedraitis ne iš karto sukaupė lėšų spaustuvei sumokėti. Svarbu paminėti, kad „Postilė“ reikšminga ne tik savo pagrindiniu (verstiniu) turiniu, jo leksika, bet ir paties M.Daukšos sukurtais papildomais tekstais – prakalbomis. Tai gražia lotynų kalba parašyta prakalba, skirta M.Giedraičiui pagerbti. Joje pasakyta, kad „Postilė“ parengta ir išleidžiama jo rūpesčiu, ir tuo gimtoji kalba išgelbėta nuo pražūties.

„Prakalba į malonųjį skaitytoją“
Tai antrasis „Postilės“ originalus priedas, kurį sudaro vos keturi puslapiai, bet jo reikšmė milžiniška. Visų pirma ši prakalba skirta visam darbui pristatyti: „Priimki, Lietuvos Didžioji Kunigaikštyste, tą mano darbelį, mažą, bet atsiradusį iš didelės tau meilės.“ Tačiau svarbiausias jos tikslas yra išaukštinti lietuvių kalbą, paraginti valstybės vyrus, bajorus rašyti ja įstatymus, vartoti ją valstybės įstaigose, bažnyčiose, sprendžiant reikalus Seime, namie, – dėl to ji ir parašyta lenkų kalba. M.Daukša kviečia ir įspėja: „Neniekinkime savo tautos kalbos – ypač tie, kurie žmonių sieloms tarnaujame, nes dėl jos nepaisymo ir apleidimo mes su visa gentimi atsiduriame pavojuje.“
Galbūt kai kam šiandien atrodo, kad kanauninkas suklydo, kad gimtosios kalbos įtaka tautos ir valstybės istorijai nėra tokia didelė, kad nebūtų buvę nieko blogo, jeigu šiandieną visi kalbėtume lenkiškai arba, dar geriau, angliškai. Bet ir akademikas Zigmas Zinkevičius tvirtina: „Jeigu anuomet M.Daukšos siekimui iškelti lietuvių kalbą, padaryti ją valstybine kalba būtų buvę lemta įvykti, LDK neišvengiamai būtų tapusi tautine valstybe ir greičiausia nebūtų išnykusi iš Europos politinio žemėlapio.“
Deja, LDK valdžios vyrai, bajorai M.Daukšos įspėjimo neišgirdo – ir dėl to pražudė valstybę. Bet M.Giedraičio, M.Daukšos ir kitų pradėtas tautinis judėjimas nebuvo tuščias darbas. Tiesa, geresnių laikų jam teko laukti dar ilgai, bet kad jie atėjo – ir Žemaičių vyskupijos kanauninko M.Daukšos nuopelnas.

Jonas Rudokas