2015-ųjų pabaigoje bus baigta tiesti ir ims veikti Lietuvos ir Švedijos elektros jungtis, kurią nuties Švedijos įmonė ABB. Šios kompanijos prezidentas ir vadovas Baltijos šalims Bo Henrikssonas, pasirodo, puikiai išmano Lietuvos aktualijas ir mus kamuojančias problemas bei baimes. Taigi siūlome pokalbį su juo.

VEIDAS: Įžengdami į Lietuvą prieš 20 metų, žadėjote išplėtoti Lietuvos energetikos ūkį iki tarptautinio lygio. Tačiau pasauliniai standartai nuo to laiko jau spėjo stipriai pasikeisti. Tad įdomu, kaip Lietuvai sekėsi juos vytis.
B.H.: Lietuvą radome vis dar susaistytą stipriomis jungtimis su Rusija ir Baltarusija – juk Lietuva iki to laiko priklausė sovietų energetikos tinklui. Viena vertus, tai gerai: šias jungtis buvo ir tebėra galima išnaudoti. Tačiau technologijos pasikeitė, jungtys paseno – dabar joms 40–50 metų, tad daug ką reikia atnaujinti, renovuoti. Žinoma, dėl finansų to neįmanoma padaryti per vieną dieną, atnaujinimas turi vykti žingsnis po žingsnio, todėl dar labai daug ką reikia padaryti.
Antra vertus, renovacija prasidėjo labai anksti, ir mums pasisekė, kad galime dalyvauti šiame procese, diegti naujas technologijas, naudojamas Vakarų šalyse, ir įjungti Lietuvą į bendrą Europos tinklą.
VEIDAS: Gal tinklų renovacija ir plėtra galėtų vykti bent kiek sparčiau?
B.H.: Nemanau, kad tai įmanoma. Tai susiję su keliomis priežastimis. Pirmiausia – jau minėti finansiniai rėmai. Kitas dalykas – korupcija. Ji labai giliai įsišaknijusi jūsų visuomenėje. Žinoma, situacija pamažu skaidrėja, senoji karta traukiasi, naujoji atsineša naują mąstymo būdą.
Tačiau yra ir dar viena, ne mažiau svarbi, o gal ir svarbiausia priežastis – tai politika. Politinės priežastys itin riboja vystymąsi, kuris galėtų būti daug greitesnis. Jūsų šalyje besikeičianti politinė situacija stabdo investicijas, ir tai aš stebiu visus pastaruosius 20 metų. Mes net juokaujame, kad kiekvieną kartą, kai pasikeičia Lietuvos premjeras, pasikeičia ir “Lietuvos energijos” vadovas.
VEIDAS: Rudenį laukia nauji Seimo rinkimai. Kokie rezultatai jus labiausiai pradžiugintų? Juk dešinieji kaltina kairiuosius, kad šie stabdo energetikos projektus, ir priešingai.
B.H.: Taip, ir priešingai – tai istorija be pabaigos. Sunku prognozuoti, kokia valdžia būtų geresnė, jei kalbame apie energetikos raidą. Bet labiausiai norėčiau, kad atsirastų skirtis tarp politikų ir energetikų. Žinoma, Seimas ar Vyriausybė turi numatyti tam tikras gaires, tačiau dabar energetika pernelyg veikiama politikų.
VEIDAS: Kaip įsivaizduojate šį politikos ir energetikos atskyrimą? Ar, jūsų nuomone, turėtų egzistuoti politikams nepavaldi energetikos institucija? Ir įdomu, kaip energetikos ūkis funkcionuoja Šiaurės šalyse.
B.H.: Taip, atskyrimas būtų labai sveikintinas. Žinoma, daugelyje šalių pagrindinį tinklą valdo valstybė, ir aš su tuo sutinku. Čia tas pats, kas geležinkeliai, uostai, energijos perdavimo tinklai – juos valdo vienas šeimininkas, ir visiškai tam pritariu. Tačiau skirstytojai turi būti atskirti. Nė vienoje Baltijos šalyje to nėra, nes jos labai mažos, ir turėti skirtingus operatorius gal nėra taip patogu.
VEIDAS: Gal išeitis, kad ir hipotetinė, yra sujungti tris rinkas į vieną didesnę?
B.H.: Tai būtų idealus atvejis. Techniškai tai visiškai įmanoma – tereikia sukurti vieną bendrą tinklą, o paskirstymo įmonės tegul būna skirtingos.
Beje, tokių pačių problemų buvo ir Suomijoje. Anksčiau čia egzistavo šimtai tinklų, bet vėliau įvyko konsolidacija, dabar jų yra gerokai mažiau, ir tai labai paspartino energetikos sektoriaus pažangą.
Tačiau jei kalbame apie Baltijos šalių energetikos tinklų konsolidavimą, politiškai tai labai sunkiai įsivaizduoju. Aš pats esu kosmopolitas, bet tarp Baltijos šalių egzistuoja labai daug sienų. Ką mačiau sovietmečiu? Buvo labai paprasta nuvažiuoti iš Talino į Vilnių, nes neegzistavo jokios sienos. Tačiau atkūrusios nepriklausomybę valstybės ėmė statyti sienas, ir kelionė pasidarė daug sudėtingesnė ir trukdavo ilgiau. Tas pats ir dėl politinių bei verslo santykių.
VEIDAS: Bet elektros jungtis su Švedija yra geras pavyzdys, kad sutarimas galiausiai vis dėlto įmanomas.
B.H.: Tai labai geras pavyzdys, be to, ši jungtis atvers naujų galimybių prekybos energija srityje. Elektra galės būti perduodama tiek iš Lietuvos į Švediją, tiek priešinga kryptimi. Toks pat pavyzdys – Estijos ir Suomijos jungtys. Ir jų neremia valstybė, nors šiek tiek prisideda Europos Sąjunga. Pastarosios nuomone, būtina jungtinė energijos perdavimo platforma, kad energiją būtų kuo paprasčiau nukreipti iš vienos vietos į kitą. Tai tas pats, kas kelių tinklas.
VEIDAS: Ar Lietuvos ir Švedijos jungtis turės naujų atšakų? Ar projekte yra numatyta kokia nors jungtis su galimu vėjo jėgainių parku jūroje?
B.H.: Kodėl gi ne. Nežinau tikslios šios dienos situacijos, bet pirminiame projekte buvo užsimenama apie planus statyti didžiulį vėjo jėgainių parką vandenyje, nors nemanau, kad tai įvyks labai greitai.
VEIDAS: Beje, ar kai bus tiesiama jungtis Lietuvos teritorijoje, samdysite vietinius subrangovus, ar dairysitės jų kitose šalyse?
B.H.: Vietinius. Mūsų kompanija visuomet vadovaujasi tokiu principu ir kol kas tikrai neplanuojame vežtis darbininkų iš Bulgarijos ar Rumunijos.
VEIDAS: Beje, kai kalbama apie technines šios jungties tiesimo detales, smalsu paklausti apie neseniai įsigytą didžiulį laivą, reikalingą linijai po vandeniu tiesti. Ar ši investicija reiškia, kad ir ateityje tiesite panašias linijas, o gal laivą paskui ketinate parduoti?
B.H.: Nemanau, kad jį parduotume. Žinoma, viskas gali pasikeisti, tačiau tikiu, kad projektų bus daugybė. Bet laivą nusipirkome ne dėl to, o tiesiog kad apsisaugotume nuo grėsmės, jog kai to laivo reikės jungčiai tarp Lietuvos ir Švedijos tiesti, jo paprasčiausiai iš niekur negalėsime skolintis, nes tokių laivų visame pasaulyje yra vos keletas ir jie negali vienu metu būti keliose vietose. Tokių problemų yra pasitaikę praeityje, kai gaudavome užsakymą, bet nerasdavome laisvo laivo. Dabar galėsime sukurti visą elektros linijų tiesimo paslaugų tinklą, sudėlioti darbus pagal tvarkaraštį.
VEIDAS: Skamba taip, tarsi staiga prasidės povandeninių linijų tiesimo karštinė. Ar šios linijos išraizgys Europos vandenis, ar plėsis ir į kitus žemynus?
B.H.: Pirmiausia linijos sujungs Skandinaviją su Didžiąja Britanija, šią – su žemynine Europos dalimi. Kitas žingsnis – sujungti Europą su Afrika, vėliau – priartėti prie Azijos, nes šiame regione dar yra nemažai vadinamųjų baltų dėmių, elektros linijomis nesujungtų vietų. Tačiau visa tai – ateityje. Dabar vis tiek reikia koncentruotis į vidinio Europos tinklo plėtrą. Juk kai pirmą kartą prieš daugelį metų ėmėme diskutuoti apie Europos tinklo kūrimą ir pasidėjome ant stalo žemėlapius, nustėrome: kiekviena šalis atrodė tarsi kokia atskira sala. Tada sutarėme tiesti tarpvalstybines jungtis, tiesa, tuomet dar antžemines. Dabar reikia plėtoti tinklą po vandeniu.
VEIDAS: Paminėjote jungtį su Afrika. Ar tai reikš didžiulę saulės energijos pasiūlą ir kaip tai paveiks elektros energijos kainą Europoje?
B.H.: Afrikoje gali būti statomi didžiuliai saulės energijos parkai, tačiau elektros perdavimas į Europą – labai didelė investicija: bus reikalinga labai daug kabelių, jie kainuos labai daug pinigų. Vieną dieną šios jungtys taps realybe – gal prireiks net ir 20 metų, bet tai tikrai bus padaryta. Tačiau energija pigesnė tikrai netaps, nes brangs visos technologijos.
Kita vertus, kaip tik prieš mūsų pokalbį diskutavau su kolegomis iš Lietuvos apie tai, kad kaina negalės būti neįkandama, nes jei tik energija taps per brangi, žmonės ims galvoti, kaip jos gauti pigiau. Jei žmogus turės namą, tai jis stengsis įsirengti saulės bateriją, pasistatyti nedidelę vėjo jėgainę, panaudoti požeminę šilumą ir taip toliau. O gal ir kokią kitokią ateities technologiją, leidžiančią naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius.
Tada susidarys situacija, kad energijos pagaminama daugiau, nei suvartojama, o tai savaime paskatins norą parduoti perteklinę energiją. Reikės technologijų, leidžiančių energiją kaupti ir saugoti bei paskirstyti ten, kur jos reikės. Mes jau plėtojame technologiją, kuri leidžia sukurti tokius vietinius išmaniuosius tinklus (angl. Smart grids).
VEIDAS: Kaip manote, kokią visos pagaminamos energijos dalį sudarys žalioji energija, kokios bus ateities proporcijos?
B.H.: Viskas priklausys nuo to, kiek būsime pasiryžę už energiją mokėti. Pavyzdžiui, benzinas dabar akivaizdžiai per pigus, nes gatvėse yra per daug automobilių. Kad jų, o kartu ir taršos, mažėtų, kaina turės dar labiau išaugti. Be to, transformuosis ir rinka – jau dabar atsiranda pirmieji elektromobiliai. Estijoje mes kaip tik statome jų įkrovos tinklą.
Beje, tai tik viena medalio pusė. Nereikia pamiršti, kaip gaminama šiems automobiliams reikalinga energija. Taip, iš naftos. Ar tai žalia? Ne. Taigi per daug idealizuoti to nereikia, nors ir gerai, jei automobilių tarša bus mažesnė. Ką noriu pasakyti? Kad viena yra gražūs norai, bet kas kita – realybė, ir nereikia prisisvajoti, jog staiga tapsime visiškai žali.
Paimkime Lietuvos pavyzdį. Lietuva pareiškia, kad po penkerių metų visiškai pereis prie žaliųjų technologijų. Tačiau ką tai reiškia? Kad energijos kaina išaugs kokius keturis kartus, kad Lietuva praras konkurencingumą, nes savo pagamintos energijos niekam negalės parduoti, pabrangs eksportas, paslaugos, prekės, ir galiausiai žmonės nebegalės sau leisti vartoti tos energijos. Ir vėl grįšime į pradinį tašką.
Žinoma, jei pasaulyje egzistuotų kolektyvinė sąmonė ir visi kartu apsispręstų pereiti prie žaliosios energetikos, situacija būtų kita. Bet juk patys save pažįstame – taip tikrai nenutiks. Na, ir kas iš to, jei Europa vadovaujasi ekologijos principais, tačiau jos pėdomis neseka Kinija ir JAV.