Audrius Bačiulis
Sąjūdžio tėvams nedera siekti sovietinės nomenklatūros privilegijų
Pusę dar bibliniais laikais nustatyto 40 metų ilgio kelio į laisvę nuėjusioje valstybėje vis dažniau skamba klausimas: ar dėl tokios Lietuvos kovojome? Nieko keista – apie tai, kad pusiaukelėje tokie šauksmai, kaip ir raginimai pasukti atgalios ar pakeisti vedlius, skambės vis garsiau, parašyta dar Išėjimo knygoje (parašyta ir ką tokiais atvejais reikia daryti: Išėjimo 32, 13–29). Šį klausimą paprastai kelia nesugebėjusieji prisitaikyti prie gyvenimo demokratiškai valdomoje atviros rinkos ekonomikos valstybėje, tad vis dažniau prisimenantys „senus gerus“ sovietinius laikus, kai galėjo mėgautis didesne nei vidutine gerove ar išskirtiniu statusu visuomenėje.
Nereikia stebėtis, kad tarp tokių yra tiek Sąjūdžio pirmeivių, tiek jo idėjinių tėvų. Sąjūdis ir Atgimimas, kaip kiekviena sėkminga revoliucija, buvo to meto visuomenės elito produktas, o pirmieji atkurtos valstybės vadovai – revoliucijos vaikai. Lygiai kaip kiekviena revoliucija, dalį savo vaikų ji suvalgė. Galime pasidžiaugti, kad ne tokia tiesiogine prasme, kaip giljotiną pažinusius Prancūzijos revoliucijos vaikus.
Tad šiandieną belieka gūžtelėti pečiais girdint, kaip dalis buvusio sovietinės Lietuvos ir Sąjūdžio elito, ilgainiui atsidūrusio politinėje paraštėje, šaukia: kaip drįstate teisti Mus, Sąjūdį?! Nes, tiesą sakant, būtent dėl to Sąjūdis ir kovojo – kad Lietuvoje būtų galima pagal vienodus visiems įstatymus teisti bet ką: netgi signatarą, pirmosios Vyriausybės vicepremjerą, vėliau Seimo vicepirmininką Romualdą Ozolą ar signatarą, ilgametį Seimo narį, Seimo komiteto pirmininką Bronislovą Genzelį. Abu, beje, dirbo prie dabartinės Lietuvos Konstitucijos kūrimo, tad gyvena tiesiogine to žodžio prasme savo pačių susikurtoje valstybėje.
Šiandien daugelis jau nebepamena, kad vienas svarbiausių akstinų, kėlusių žmones į Sąjūdį, buvo visuotinis pasipiktinimas išskirtinėmis sovietinės nomenklatūros privilegijomis. Tai buvo toli gražu ne išskirtiniai, tik jiems vežioti skirti automobiliai, slaptos parduotuvės su ypatingomis prekėmis ar uždari gyvenamieji kvartalai su ypatingos statybos namais. „Čaikų“, kaip ir Turniškių, Lietuvoje buvo nedaug, o „Volgą“ (ar net „Fordą“) nusipirkti, nemenką namą susimūryti galėjo dažnas brežnevmečiu klestėjusios šešėlinės ekonomikos atstovas.
Svarbiausia nomenklatūros privilegija buvo absoliuti teisinė neliečiamybė. Kiekvienas, pakilęs iki CK nomenklatūrinės pareigybės lygmens (pagal šiandienį analogą tai būtų savivaldybių vadovai ir aukščiau esantys centrinės valdžios atstovai), tapdavo teisėsaugai nematomu asmeniu. Jie galėjo vogti, piktnaudžiauti tarnyba, šaudyti vieni kitus medžioklėse – sovietinei teisėsaugai nomenklatūra būdavo tabu. Jų likimą lemdavo savas, vidinis partijos teismas. Blogiausiu atveju nuteisdavo jų paprastus bendrininkus, o pačius nomenklatūrininkus išgrūsdavo į pensiją „dėl sveikatos“ ar į kokias antrarūšes pareigas, jei padarytas nusikaltimas buvo mažesnis. Plačiąją visuomenę daugių daugiausia pasiekdavo gandai, kas ir kodėl pateko Vilniaus (ar Maskvos) nemalonėn.
Štai šis suvokimas, kad greta egzistuoja beveik uždara Maskvos pateptųjų, neliečiamųjų kasta, galinti gyventi nebijodama nei milicijos, nei „obuchaeso“ (sovietmečio STT), nei KGB, smarkiausiai žeidė kiekvieno lietuvio sąmonę ir didino tiek savo bejėgiškumo prieš sistemą jausmą, tiek norą tą sistemą sugriauti. Sukurti tokią valstybę, kurioje įstatymus leidžia demokratiškai renkama valdžia, o tie įstatymai galioja lygiai visiems.
Galime burbėti, kiek norime, kad Lietuvos teisėsauga ar įstatymai netobuli, bet neįmanoma paneigti fakto: įstatymus leidžia laisvai ir demokratiškai renkami Seimai, o taiko juos teismai, kurių teisėjus skiria taip pat demokratiškai ir laisvai išrinkta politinė Lietuvos valdžia. Policijos ar prokuratūrų vadovybę irgi skiria ta pati demokratiškai išrinkta valdžia. Tad kokius politikus į Seimą ir Prezidentūrą išsirenkame, tokius įstatymus, policiją, prokurorus bei teisėjus turime.
Jeigu Sąjūdžio tėvų šiandien nekamuotų asmeninės nuoskaudos dėl to, kad jie patys jau kuris laikas nebesugeba suvilioti rinkėjų, tad belieka tenkintis ne laiku ir ne vietoje rengiamais mitingais, jie turėtų didžiuotis šaukimu į teismą. Juk tai reiškia, kad tos jų idėjos ir šūkiai, kuriais nešini jie būrė Sąjūdį ir kėlė žmones į Atgimimą, nugalėjo.
Praėjo vos du dešimtmečiai, daugumą Lietuvos piliečių sudaro dar sovietinės kartos ir sovietinės patirties žmonės, įstatymų ir teisingumo samprata dar daugiausia sovietinė, bet įstatymai jau galioja ir tiems, kurie juos rašo, ir tiems, kurie juos taiko. Be abejo, tiems, kurie nuo seno buvo pratę jaustis virš įstatymo (ar įsivaizdavo tokie esą dėl savo ypatingų nuopelnų), ši patirtis yra netikėta ir skausminga. Ypač todėl, kad ilgą laiką Lietuva rinkėjų valia buvo valdoma senosios sovietinės nomenklatūros ir daugiausia iš jos atžalų susiformavusios naujosios. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, įskaitant selektyvų įstatymo taikymą. Bet laikui bėgant viskas keičiasi ir į gerąją pusę. Tegu ir ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Todėl Sąjūdžio tėvams reikėtų eiti į savo teismą su džiaugsmu, o į jų išskirtinius nuopelnus, reikia manyti, teisėjai atsižvelgs – įstatymas numato tokią galimybę.
Jeigu Sąjūdžio tėvų šiandien nekamuotų asmeninės nuoskaudos dėl to, kad atsidūrė politikos paraštėje, jie turėtų didžiuotis šaukimu į teismą.
- Nėra panašių straipsnių.
- Karinė tarnyba – elito privilegija ir pareiga valstybei
- Kas kausis su A.Zuoku dėl Vilniaus, arba kodėl liberalams taip suskaudo išvydus M.Majauską?
- Lietuva iš pusiau parlamentinės tampa pusiau prezidentine. Tai blogai?
- Vilniaus mero rinkimų mįslė: ar kirs Prezidentė Sekmoko dalgiu per Janukonio tarpukojį?
- Prorusiški V.Ušacko nusišnekėjimai: propagandos poveikis ar naujų galimybių paieška?
- Leiskime Vilniui bankrutuoti kartu su Artūru Zuoku
- Ką darysime, kai Rusija ims siūlyti savo dujas grasindama ginklu?
- „Putino grašiai“ už lojalumą Rusijai
- Kariuomenės pirkimai – poliklinikos personalo vadovės rankose
- Kaliningradas ne prūsų ir ne mūsų, bet rusų – tai teisinis faktas
Komentarai (18)
Komentuoti
Loading ...
Bačiuli, teisingai Račas rašo, kad esi durnelis. Kas tu toks, kvaily, kad Mozei aiškintum, kur jis tautą veda. Esi, eilinis ciuckis, kuris loja, – karavano kely.
DDDDD
Nieko nesupratau šio giganto filosofijoje. Ką jis palaiko ir ką niekina? Beje, kam šis “veidelis” atstovauja???
Puiku. Žaviuosi Jūsų straipsniais, gerb. Audriau. Sėkmės ir toliau!
Teisė nuomotis praktiškai neribotomis kainomis (iki 22oo Lt per mėnesį) už mokesčių mokėtojų pinigus automobilį Seimo nariams nėra sovietinė privilegija, o reikalavimas netrukdyti taikių mitingų, kuriems nereiki jokių leidimų ar sankcijų pagal LR Konstituciją ir LR Konstitucinio Teismo 2000 01 07 d. sprendimą, tapo privilgija?
Juk ginčo esmė – Viliaus valdžia ir policija reikalavo gauti iš jų sankciją mitingui, o tai ne tik neeuropieetiška, needemokratiška, bet pažeidžia esminės žmogaus laisves,jų chartiją ir LR Konstituciją.
Kai šias absoliučias teises gina Genzelis ir Ozolas, jie vadinami privilegijų norėtojais. Pasaulio pabaiga.
Į kovą prieš demokratines žmogaus teises ir laisves stoja vis daugiau žurnalistų – labai netikėta, kad į jų pusę palinko mano labai gerbiamas Audrius Bačiulis. Kas čia dedasi mūsų Lietuvoje?
Teisė nuomotis praktiškai neribotomis kainomis (iki 22oo Lt per mėnesį) už mokesčių mokėtojų pinigus automobilį Seimo nariams nėra sovietinė privilegija, o reikalavimas netrukdyti taikių mitingų, kuriems nereikia jokių leidimų ar sankcijų pagal LR Konstituciją ir LR Konstitucinio Teismo 2000 01 07 d. sprendimą, tapo privilgija?
Juk ginčo esmė – Vilniaus valdžia ir policija reikalavo gauti iš jų sankciją mitingui, o tai ne tik neeuropieetiška, needemokratiška, bet pažeidžia esminės žmogaus laisves,jų chartiją ir LR Konstituciją.
Kai šias absoliučias teises gina Genzelis ir Ozolas, jie vadinami privilegijų norėtojais. Pasaulio pabaiga.
Nepavydėk piktiems žmonėms ir nenorėk būti su jais, nes jie mąsto apie smurtą ir kalba apie apgaulę. Namai statomi išmintimi ir įtvirtinami supratimu. (Pat 24, 1-3)
autorius rašo:
40 m. kaip tik užtenka, kad žmonės taptų gyvuliais (oi atsiprašau), klusniomis, nuo vedlio priklausomomis avelėmis, o vedliai taptų tų “avių” šeimininkais (oi ir vėl išsprūdo) – avelių ganytojais (prižiūrėtojais). panašu, kad liko 20 metų ir mes turbūt “bliauti” išmoksime. jokiu būdu negalime išsukti iš to kelio į “laimingą” ateitį. avys, kurios prieštarauja (nesiduoda kerpamos), kelia grėsmę kitoms, todėl jas reikia “į dešras” ir viskas – problemos nėra.
“Pusę dar bibliniais laikais nustatyto 40 metų ilgio kelio į laisvę nuėjusioje valstybėje vis dažniau skamba klausimas: ar dėl tokios Lietuvos kovojome? Nieko keista – apie tai, kad pusiaukelėje tokie šauksmai, kaip ir raginimai pasukti atgalios ar pakeisti vedlius, skambės vis garsiau, parašyta dar Išėjimo knygoje (parašyta ir ką tokiais atvejais reikia daryti: Išėjimo 32, 13–29). Šį klausimą paprastai kelia nesugebėjusieji prisitaikyti prie gyvenimo…”
labai taikliai pastebėta.. 40 metų. o jei prisimintume, kad visuotinai priimta, kad kartų pasikeitimas vyksta, kas 30m. tai tampa aišku, kodėl buvo pasirinktas toks laikotarpis pereiti dykumą, kurį buvo įmanoma sutrumpinti iki 2 savaičių.
Kažkas negerai su mąstymu prelegentui?
po dykumą Mozė žydus vedžiojo(40 metų),po dykumą,gerbiamasai,ten nebuvo galimybiu prisitaikyti ar neprisitaikyti prie gyvenimo demokratiškai valdomoje atviros rinkos ekonomikos valstybėje(kurioje be gerų darbų darymo dar galima užsiimti protekcionizmu,korupcija,svetimo turto pasisavinimu,išnaudojimu it.t. ir pan.) ,todėl žydai ir pasiekė pažadėtają žemę apsišvarinę dvasiškai, todėl ir nėra žydo mėgstamiausias patiekalas kitas žydas,kaip kad lietuvio kitas lietuvis.Oi kaip reikėtų lietuviams 40 metų po dykumą paklaidžioti,kad mes pasiektume žydų lygį.
O toli tuometiniams teskepiniams priveligijuotiesiems iki dabartinių, nepriklausomybininkų ir kiekiais ir dydžiais. Kiek gi tada buvo ir kokios buvo tos valstybinės pensijos, o dabar net nusispjaut per šventę negali neužgavęs kokio nors kovotojo ar politkalinio.
O Sąjųdis ir pakėlė žmones už teisybę be privelegijų ir juo patikėjo. Niekam net į galvą negalėjo ateiti, kad tik peržengę AT slenkstį buvę sąjūdininkai susiporuos su teskpėšnykais, buvę nomenklatūrščikai su tremtiniais…
Prezidentu išsirinks žmogų, viešai trispalvę vadinusiu skuduru…
O dabar jau nomenklatūrščikai savo atžalas į seimą veda. Nemanau, kad ir po 40 metų kas nors pasikeis… Bent kol kas tokių jėgų nesimato, o ir armija ne už patriotizmus tarnauja o už pinigus…
Taikliai, įžvalgiai ir teisingai. Taip ir yra, deja.
chamas kai padaro, tai tampa all biblical and stuff
geras straipsnis
ką, Bačiuli prisidirbai? kad pakeitei plokštelę .
Viena ar kelios teisybės? O tiesa?
http://www.satenai.lt/?p=17184
gigantišką bačiulis užsiaugino jau šiais laikais. Reiškia zakazucha gerai apmokama.
o kitiems dera?
nori lengvai užsidirbti neišeinant iš namų? užeik
http://www.easyworkhome.com/?u=jurgita23
Baciulis raso apie sajudzio pagimdytus isperas puolancius prie lovio,kad pasidarytu sau kuo daugiau legvatu,darmavo edesio ir galimybes pasipinigauti-pries atgaunant nepriklausomybe jie kitai karksejo,o zmones patikejo.