Gintaras Sarafinas
“Veidas” pradeda rinkimų projektą
Šiame “Veido” numeryje pradedame rinkimų projektą ir tęsime jį iki pat spalio 15 d. vyksiančių Seimo rinkimų. Prieš praėjusius 2008 m. rinkimus į parlamentą su ekspertų pagalba nagrinėjome partijų programas, bet po rinkimų supratome, kad tai visiškai beprasmiška.
Kam gaišti laiką kažkokių sapalionių analizei, jei partijos ne tik nevykdo savo programų (ir dažnai elgiasi netgi priešingai), bet netgi tų partijų nariai savo įsipareigojimų neskaito ir nežino, ką jie bent teoriškai Seime turėtų veikti ir už ką balsuoti. Kalbėti apie kažkokias vertybes ar partijų ideologijas – dar beviltiškesnis reikalas. Juk nebėra jokios ideologijos – gal tik valdžios ėmimo ir ES pinigų dalijimosi ideologija.
Visokiausi politikieriai mano, kad Lietuvos rinkėjų atmintis itin trumpa (ir jie nėra neteisūs), tad ir prieš šiuos rinkimus kalba bet ką, žada, kas ant seilės užeina. Tarkime, Viktoras Uspaskichas dabar visiems mums žada užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas, pildyti valstybės biudžetą, neišlaidauti, kurti darbo vietas, kelti atlyginimus, mažinti šilumos kainas ir apskritai gyventojams duoti tai, ko jie yra verti. Kažkada V.Uspaskichas žurnalistus yra pavadinęs “tūpais”, tad po tokių pažadų, klejonių ir melagysčių minėtas apibūdinimas jam pačiam tinka tiesiog idealiai. Juk jis elementariai kvailina rinkėjus. Ir ne jis vienas. Tą patį daro ir Artūras Zuokas (iki 2016 m. žadantis vidutinę algą padidinti iki 1000 eurų ir Lietuvą paversti kažkokiu globalaus verslo branduoliu), ir visokie “tvarkiečiai”, taip pat ir konservatoriai su liberalais.
Taigi “Veidas” planuoja surinkti didžiumą informacijos, ką visokie lietuviškieji politikai ir partijūkštės žadėjo 2000, 2002, 2004, 2008 m. ir kiek tų pažadų įgyvendinta. Ši informacija puikiai atskleis visus politikos menkystas, ostapus benderius ir sukčius.
Šiųmetėms partijų programoms skirsime mažai dėmesio (nors jos jo apskritai nevertos), o labiau nagrinėsime asmenybes, tai yra partijų lyderius ir jų nuopelnus. Iš viso pristatysime 32 dabartinio politikos elito atstovus: kiekviename numeryje – po du. Pabrėžiu, kad už juos mes negavome ir neimsime jokių pinigų, ir tai bus ne reklaminiai straipsniai, o pakankamai kritiški ir aštrūs profiliai, žurnalistinė analizė. Kita vertus, dirbtinai neignoruosime ir gerųjų savybių bei darbų, jei tokių atrasime. Iš šių rašinių skaitytojai nesunkiai susidarys nuomonę, ką skirtingi partijų lyderiai iki šiol nuveikė mūsų valstybei ir jos gyventojams, ką žadėjo, kokie jų ketinimai, siekiai, koks išprusimas, kuo jie gyvena ir kaip mąsto.
Žinoma, kai kurių rinkėjų meilė politikams akla, jie savo favoritams viską atleidžia, bet mes, žurnalistai, galėsime bent sau pasiteisinti, kad atlikome viską, ką galėjome. O rinkėjai gali rinkti, ką tik nori, “tūpus” politikus ir aferistus – taip pat.
- Lyderystė nėra išrinktųjų reikalas
- Kaip neįmanoma tampa įmanoma
- Apie žvaigždžių ir žmonių spindesį
- Mūsų politikai įkūrė flegmatikų asociaciją
- Išsivaikščiojimas
- Tarp Baltijos valstybių tampame trečiu broliu
- Referendumas sujauks prezidento rinkimų kampaniją
- Jei politikai rastų jėgų susitarti, pereitume į kitą lygmenį
- 2014-ųjų Lietuvos gyventojai tikisi lengvesnių
- Metas atjungti feisbuką visose valstybės institucijose
Komentarai (6)
Komentuoti
Loading ...
Malacius.
Manau, kad ne tik Gintaras bet ir visa komanda, saunuoliai.
pabandyk uzsidirbti pinigu neiseidamas is namu
http://www.easyworkhome.com/?u=jurgita23
Teisingai
Man patinka jusu veidas as ji skitau kas diena.
ateina vel rinkimai, vel pazadai eis kaip is gausybes rago. bet noriu paklausti o ka si seimo kadencija bendrai nuveike lietuvai gal gali Veidas zurnalistai paskaiciuoti ju gerus darbus ir kiek ju buvo, purvinas reikalas yra politika
Vadinamo pasaulio elito atstovai yra veikiami neaiškios kilmės juodųjų astralinių būtybių. Ir tos būtybės yra pilnai pavergusios jų sąmonę ir elgesį. Todėl nereikia stebėtis, kodėl politikų ir bankininkų elgesys dažnai būna neadekvatus, o sprendimai – nelogiški. Pietų Afrikos respublikos mokslininkai tik patvirtino visiems žinomą tiesą, jog valstybes, bankus ir korporacijas valdantis elitas sprendimus priima ne savarankiškai. Jie yra valdomi biorobitai.
Šios mokslininkų išvados koreliuoja su tuo ką žino ufologai, demonologai ir peleokontaktų turinėtojai: elito galinguosius yra užvaldę puolę angelai. Kalėjimų kaliniai prieš juos atrodo lyg šventieji.
Tas būtybes galima vadinti paralelinių pasaulių gyventojais, ateiviais, ufonautais, velniais. Esmės nekeičia. Jeigu žmogus, lyg medumi pateptu kilimu čiuožia karjeros laiptais valstybėse ar korporacijose, vadinasi jis garantuotai yra pakabintas. Tačiau netreikėtų prie kryžiaus kalti viso elito. Ten pasitaiko ir „baltų varnų“.
Valdomų per astralus žmonių yra nr tik elito tarpe, bet ir visuose socialiniuose sluoksniuose. Jei yra sakoma, kad žmogus pats dėl visko kaltas ir nereikia čia kaltinti ateivių, angelų ar kitokių astralinių būtybių, tai irgi yra tiesa. Žmogus pats laisva valia (dažniausiai nesusimąstydamas) leidžiasi į biolaukus šiuos padarus ir pasiduoda valdomas. Tie parazitai tik ir laukia progos. Kiekvieną kartą, kai nusikeikiam, pasišaukiame juos į „pagalbą“. Tada jau nereikia kaltinti aplinkybių, vartus į save atveriame patys.
Kita tiesa gali būti ta, jog politikai ir bankininkai labai nori kad juos žmonės keiktų. Tiksliau ne jie patys to nori, bet tos būtybės, kurios juos yra apsėdusios. Jos verčia valstybių vadovus daryti keistus sprendimus, ne dėl to, kad tie sprendimai padės išgelbėti, pavyzdžiui, ekonomiką, be tam, kad žmonės juos imtų keikti. Politikų prakeiksmas yra pagrindinis astralinių būtybių maistas. Geriausia taktika jų atžvilgiu – ignoruoti. Jų visų nėra. Jie neegzistuoja. Ištriname juos iš savo darbotvarkių. Tik tokiu atveju jie pradės lakstyti iš savo postų kaip kulkos arba bus priversti keistis taip, kad tikrai tarnautų žmonėms.