Lietuvos ir Lenkijos politikai tyliai rezga planus atitirpdyti dvišalius santykius ir atsargiai, bet vis dažniau demonstruoja abipuses simpatijas bei paramą.

Pirmąjį birželio savaitgalį Vokietijoje vykusiame Baltijos šalių ir Lenkijos premjerų susitikime, o vėliau per susitikimą Rumunijoje Lietuvos ir Lenkijos premjerai Andrius Kubilius ir Donaldas Tuskas kone lenktyniavo, reikšdami vienas kitam paramą bei pritarimą. D.Tuskas pabrėžė Visagino AE projekto svarbą Baltijos šalims ir būtinybę sparčiau integruoti Baltijos šalis, sujungiant su kitomis ES šalimis transporto bei energetikos jungtimis. O A.Kubilius netgi prasitarė, kad Europos futbolo čempionato finale palaikytų Lenkijos rinktinę.
Politologų nuomone, šie ir kiti vis dažniau pastebimi teigiami ženklai liudija, kad abiejose valstybėse, ypač Lenkijoje, planuojama imtis dvišalių santykių gerinimo.
“Nesu tikras, kad šiandien jau galime daryti išvadas dėl teigiamų pokyčių, tačiau jei daugiau savo laiko ir energijos skirsime Lietuvą ir Lenkiją siejantiems konkretiems darbams ir strateginiams tikslams, jau po kelerių metų galėsime pasidžiaugti sėkmingai realizuojamais svarbiais regioniniais projektais, spartesne ekonomine bei infrastruktūrine integracija su Europa ir šiltais santykiais su Lenkija”, – neabejoja A.Kubiliaus patarėjas ekonomikos klausimais Mykolas Majauskas.
“Lenkijoje publikuojami vieši intelektualų laiškai, kuriuose atkreipiamas dėmesys į lietuvių ir lenkų gerų santykių svarbą. Taip pat aptarti šio klausimo intelektualai vis dažniau susitinka ir su politikais, kuriems negaili kritikos dėl to, kad šie yra pernelyg pasyvūs dvišalių santykių gerinimo klausimu”, – viešėdama Varšuvoje praėjusią savaitę kaip tik dvišalių santykių tema vykusiame “Unia&Polska” bei PAUCI organizuotame seminare, “Veidui” teigė analitikė, Mykolo Romerio universiteto docentė dr. Renata Mienkowska-Norkienė.

Pavargo nuo prastų santykių

Regis, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos politikams tikrai įgriso prastų dvišalių santykių tema. R.Mienkowskos-Norkienės vertinimu, simbolinio santykių lūžio į gerą pusę ypač tikisi ne tik Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, bet ir anksčiau kitos nuomonės laikęsis užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Tiesa, pastarasis to dar nepripažįsta viešai, bet “Lietuvos reikalą” jis beveik visiškai perleido prezidentui bei jo patarėjams, o šie, išskyrus vieną kitą, iš esmės yra už santykių atšilimą. Be to, pats R.Sikorskis pastaruoju metu dažniausiai susilaiko nuo komentarų santykių su Lietuva klausimu ir net nustojo skelbti savo anksčiau gana radikalias pastabas socialiniame tinkle “Twitter”, net jei dvišalių santykių srityje įvyksta kas nors reikšminga.
Tad jei lenkai jau pasirengę pokyčiams, ko trūksta, kad įvyktų santykių lūžis? R.Mienkowskos-Norkienės nuomone, Lenkijos politikai būgštauja, kad jie parodys iniciatyvą – žengs žingsnį, o Lietuvos politikai į jį neatsakys dėl dabartinės Lietuvos vidinės politinės situacijos bei artėjančių rinkimų. “O juk nieko baisesnio negalėtų nutikti dvišaliams santykiams, negu svarbus žingsnis atšilimo link iš vienos pusės ir jokio atsakymo iš kitos. Tai sužlugdytų viltį. O šiuo metu neatrodo, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė ar valdantieji jau pasirengę teigiamam atsakymui”, – pabrėžia politologė.
Beje, analitikų vertinimu, palankų Lenkijos nusiteikimą santykių su Lietuva gerinimo atžvilgiu rodo ir tai, kad lenkai vis kritiškiau vertina bent kai kuriuos lenkų mažumos Lietuvoje, o konkrečiai – Valdemaro Tomaševskio reikalavimus. Pavyzdžiui, Lenkijos Senato lėšų, kurios buvo skiriamos lenkų mažumoms remti, apribojimas gali būti vienas netiesioginių požymių, kad požiūris keičiasi.
Tad kodėl lenkai ėmė skleisti atsargius signalus, kad Lenkija rengiasi suartėti su Lietuva, ir kuo šis santykių atšilimas svarbus mums? Juk daug kas mano, kad mažytė Lietuva Lenkijai nebėra svarbi, nes jos prioritetai – puikūs santykiai su Vokietija, Prancūzija bei Rusija. Juk Lenkija siekia tapti ne tik regiono, bet ir visų didžiųjų ES valstybių klubo nare. Tačiau Varšuvoje veikiančio Tarptautinių santykių centro direktoriaus pavaduotojo Wojciecho Borodzicho nuomone, Lenkijai to padaryti nebus įmanoma tol, kol nebus sugebama palaikyti gerų santykių su artimiausiais kaimynais.
Na, o šiems kaimynams – Lietuvai ir kitoms dviem Baltijos šalims – ypač svarbus Lenkijos balsas ES institucijose dėl regiono infrastruktūros projektų.
Tad belieka tikėtis, kad pirmieji dvišalių santykių ledo tirpsmo požymiai neišnyks dėl vienos ar kitos šalies politikų ambicijų, neatsargių žodžių arba netinkamo atsako į vienos ar kitos pusės parodytą gerą valią bei santykių gerinimo iniciatyvą.
Rima Janužytė