Į klausimus atsako Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis.

– ES ketina mažinti paramą Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims. Mes tokioms iniciatyvoms priešinamės, tačiau ar tai nereiškia, kad parama mums mažinama neatsitiktinai, o įvertinus ekonominius rodiklius? Galbūt jau atėjo laikas mums skirti mažesnę paramą, nes daugiau problemų galime išspręsti patys?
Z.B.: Prieš atsakydamas į jūsų klausimą noriu atkreipti dėmesį, kad ES veikia konkurenciniu principu: skirtingos valstybės konkuruoja tarpusavyje savo interesais ir poreikiais. Todėl neturėtume nustebti, kai išgirstame, kad mums ketina mažinti vienus ar kitus asignavimus.
Taip pat būtų neteisinga, išgirdus tokius siūlymus, su jais sutikti ir nesistengti išsiderėti geresnių sąlygų. Klaidinga būtų manyti, kad, išlaikydami tvirtą poziciją derybose su ES pareigūnais, mes galime juos užrūstinti ir apskritai nieko negauti. Mes, kaip ir kitos valstybės, turime išnaudoti visas turimas galimybes, o esant reikalui pasitelkti ir kitas mus palaikančias šalis.
ES nėra vientisa valstybė, o politinė sąjunga, kurioje vyksta aktyvus skirtingų interesų derinimas. Nors vidinė konkurencija dėl nacionalinių tikslų gali pakenkti bendrai ES ateities perspektyvai, tokia yra politinė realybė, ir mums reikia išmokti joje rezultatyviai dirbti. Turime suprasti, kad privalome užimti aiškią poziciją visose ES institucijose ir padėti Europai suprasti mūsų problemas. Tik taip galėsime užtikrinti, kad per ateinančius septynerius metus ES finansavimą galėsime nukreipti į Lietuvai svarbių sričių plėtrą.
Šiuo konkrečiu atveju, siejant ES paramos dydį su BVP, reikštų, kad finansavimas, kurį gautų Lietuva, negalėtų viršyti 2,5 proc. šalies BVP. Su tokiu pasiūlymu sutikti negalima, nes mažesnė parama automatiškai reikštų mažesnį ekonomikos augimą ir ūkio plėtrą, lėtesnį gyvenimo kokybės gerėjimą. Paramos dydį susiejant su BVP būtų pažeistas ir teisingumo principas, nes laimėtų tos šalys, kurios krizės laikotarpiu ne taupė, o skolintais pinigais didino savo BVP.
Pritaikius tokį paramos dydžio skaičiavimo principą, Baltijos šalys patektų į blogiausią situaciją, nes esant ekonominiam sunkmečiui paragintos susiveržė diržus ir kartu susitaikė su mažesniu BVP. Jeigu šis principas įsigaliotų, reikštų, jog šiandien mes esame baudžiami dėl to, kad taupėme.
– Mūsų ūkininkai protestuoja ir prieš tiesioginių išmokų skirtumus. Ar pagrįsti jų reikalavimai? Juk senųjų ES šalių žemdirbių sąnaudos daug didesnės?
Z.B.: Mums reikia ne vien didesnių išmokų, bet taip pat labai svarbu, kad būtų nuolat išlaikomas nedidelis atskirų šalių atotrūkis nuo bendrojo išmokų vidurkio. Jeigu šio principo nėra laikomasi, konkurencija išsikreipia.
Mūsų ir kitų Baltijos šalių ūkininkų patiriamos sąnaudos didėjo gerokai sparčiau nei gaunama parama, todėl tokio didelio atotrūkio tarp produkcijos savikainos, kokį patiria mūsų ir senųjų ES šalių žemdirbiai, – nebeliko. Tad ar mes galime konkuruoti su kitų šalių žemės ūkio produkcija, kada sąnaudos supanašėjo, o išmokos tebesiskiria keletą kartų?
Šiuos neatitikimus iliustruoja ir vaizdas iš lėktuvo: skrendant per Prancūziją, Olandiją ar Belgiją matyti, kad kiekvienas lopinėlis žemės yra išpuoselėtas, o pas mus dideli plotai tiesiog apleisti. Su tokia situacija negalime susitaikyti. Turime tinkamas gamtines sąlygas plėtoti žemės ūkį, auginti žaliavą alternatyviajai energetikai, tačiau jų neišnaudojame.
Buvo ir yra daug kalbama apie aukštąsias technologijas, tačiau reikia suprasti, kad kaimo vietovėse jų nesukursi, o žemės ūkio atgaivinimas sukurtų papildomų darbo vietų, mažintų emigraciją ir prisidėtų prie didesnių valstybės biudžeto pajamų. Tą jau supranta bei tam pritaria ir ES, tačiau norint to pasiekti būtina nustatyti teisingus išmokų principus visoms valstybėms narėms.
– Jūsų vertinimu, kaip mūsų šalies finansų būklei atsilieps Ignalinos atominės elektrinės uždarymas?
Z.B.: Tai labai jautrus klausimas Lietuvos valstybei ir jos ūkio raidos perspektyvai. Šio branduolinio giganto uždarymas iš viso pareikalaus 2,8 mlrd. eurų, iš kurių maždaug pusės sumos ES mums nenori skirti. Trūkstama 1,5 mlrd. eurų suma Lietuvos masteliais yra labai didelė, ir ją mes galėtume skirti tik atėmę iš kitų sričių. Taigi IAE uždarymo finansavimas savo sąskaita mums reikštų išaugusią valstybės skolą, didelį biudžeto deficitą, prarastą finansinį stabilumą ir konkurencingumą kitų šalių atžvilgiu.
Blogiausias scenarijus būtų, jeigu ES liktų prie dabartinės pozicijos skirti vos 230 mln. eurų. Todėl Lietuva ir jos pareigūnai turi dėti visas pastangas, kad įtikintų Europos politikus bei Komisiją, jog šis objektas savo mastu yra vienintelis pasaulyje, o jo finansavimas, toks, koks siūlomas dabar, negali būti laikomas tinkamu pagal Lietuvos stojimo į ES sutartį.