„Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės“, – tai garsioji komunisto Justo Paleckio (1899–1980), tapusio vienu ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės praradimo simbolių, frazė, ištarta 1940 m. liepos 30 d.

Kauno geležinkelio stotyje, prieš jam išvykstant į Maskvą su istorine išdavikiška misija – nuvežti SSRS Aukščiausiajai Tarybai prašymą priimti Lietuvą į sovietinės imperijos sudėtį. Tai buvo paskutinės nepriklausomos Lietuvos valstybės dienos, o jau rugpjūčio 3-iąją, Kremliui vienbalsiai nutarus priglausti Lietuvą po savo sparnu, vadinamasis sovietinės Lietuvos prezidentas J.Paleckis Maskvoje šlovino Staliną: „Tegyvuoja išmintingasis vadas, darbo žmonių įkvėpėjas ir išvaduotojas, mūsų didysis draugas Stalinas.“
Šiandien nepriklausomoje Lietuvoje, nuo šių įvykių praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų, turime naują Kremliaus saulės nešėją – J.Paleckio anūką Algirdą Paleckį. Išsilavinęs, perspektyvus, turėjęs visas galimybes tapti vienu iš naujųjų politinių lyderių A.Paleckis, dabar skelbiantis apie grįžimą į Lietuvos politinį gyvenimą, savo elgesiu vis aiškiau demonstruoja mėginimus pakartoti savo liūdno atminimo senelio „pasiekimus“.
A.Paleckis į savo senelį, iš pradžių savo noru tapusį mokamu sovietų informatoriumi, o vėliau pakilusį iki tariamų Lietuvos prezidento bei LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pareigų (nors tebebuvo tas pats Kremliaus klapčiukas), yra ne tik išoriškai panašus. Jie artimi ir temperamentu, ir pažiūromis, ir vertybėmis, ir netgi elgesiu. Apie tai, kad žavisi seneliu, kuris per amžius liks paženklintas Lietuvos valstybės išdaviko etiketės, ne kartą yra viešai sakęs ir pats A.Paleckis.
Istorikai stebėjosi, kodėl J.Paleckis, tarpukario žurnalistas, kuris neturėdamas nė trisdešimties metų tada dar laisvoje Lietuvoje buvo pakilęs iki leidėjų ir naujienų agentūros ELTA direktorių, staiga persimetė į valstybės priešų gretas. Panašūs klausimai dabar kyla ir dažnam politikui, stebinčiam jo anūko A.Paleckio, buvusio perspektyvaus politiko, galėjusio padaryti puikią karjerą, politinį ir moralinį nuosmukį, lydimą tyčiojimosi iš Sausio 13-osios aukų atminimo bei įtarimų, kad jis, kaip ir senelis, dabar gyvena iš Kremliaus emisarų pinigų. Apie tai skaitykite straipsnį šiame „Veido“ numeryje.
Partijos „Socialistinis liaudies frontas“ pirmininkas A.Paleckis, pastaraisiais metais mažiau dalyvavęs Lietuvos politiniame gyvenime, dabar nusiteikęs sugrįžti. Tik ar daug Lietuvoje yra Stalino saulės išsiilgusiųjų?

Giedrė Bolzanė